Menas menu, idėjos idėjomis, o pinigų uždirbti ir populiarumo neišmėtyti vis tiek norisi. 2012-aisiais išleidusi albumą „Born To Die“ JAV dainininkė Lana Del Rey tapo viena ryškiausių didžiosios muzikos lygos naujokių. Pernai išleistas diskas „Ultraviolence“ buvo įdomesnis, rupesnis, mažiau vientisas, tačiau sulaukė ir kur kas mažiau klausytojų dėmesio.
Ką daryti? Nebekvailioti ir skubiai grįžti prie ankstesnės formulės. Net labai skubiai – šiais laikais išleisti naują albumą, kai ankstesnis buvo vos prieš metus, yra netgi šiek tiek neįprasta. Bet ši jausmingų paauglių ir hipsterių dievaitė negali sau leisti dingti iš akiračio.
Todėl su žinomu hitų autoriumi Ricku Nowelsu sukurtas „Honeymoon“ yra būtent tai – sugrįžimas į tingiai romantiškos muzikos, mįslingai seksualaus įvaizdžio, styginių garsų ir Davido Lyncho filmus primenančių klipų teritoriją. Kažką labai panašaus, tik su daugiau linksmų natų, prieš keletą dešimtmečių darė dainininkė Nancy Sinatra – bet ją juk jau visi pamiršo.
Kai kur pasigirsta hiphopo ir ritmenbliuzo ritmas (ypač dainose „Freak“ ir „Art Deco“), bet dauguma kūrinių – klampus, svaiginantis liūnas su gitarų garsais, kurie skamba lyg būtų sugroti po vandeniu. Lanos balsas puikiai perteikia ilgesį, nuovargį, susitaikymą su neviltimi ir liūdną apatiją – tai, kartu su įsimenančiomis melodijomis, yra pagrindiniai ir patraukliausi jos ginklai.
Šokti tikrai nesitikėkite, pirmosios dvidešimt albumo minučių – tokios liūdnos ir kone gedulingos, kad jas (be jokios ironijos) būtų galima per garsiakalbius leisti šarvojimo salėje. Tiesą sakant, tam tinka beveik visas albumas – jei iškirptumėte kai kurias gašlias užuominas į seksą ir keletą keiksmažodžių.
Įvertinimas – 8 iš 10. Lanos Del Rey vaizdo klipas „High By The Beach“:
