Vietoj didelių arenų ir pompastiškų scenų – paprastumas ir jaukumas. Tokį kalėdinio koncerto receptą šįkart pasirinkęs Andrius neprašovė. Vilniuje šeštadienio vakarą netrūko muzikinių pagundų – į savo klasikinės muzikos šou viliojo Martynas Levickis, „Lofte“ kalėdinį koncertą rengė jaunimo dievukai „Garbanotas bosistas“, stoties bare „Peronas“ – stilingieji „Golden Parazyth“. Tačiau bilietai į Andriaus koncertą buvo išgraibstyti – net ir paskutiniai papildomi 50, kuriuos Andrius į prekybą paleido paskutinę minutę.
Daug kas šį kartą – kitaip nei vasarą surengtame A.Mamontovo koncertų ture. Prieš sceną – kėdės, o ne aikštelė šėlsmui, už muzikantų nugarų – keli kuklūs šviestuvai ir prožektoriai.
„Būtent tokios, iki pusantro tūkstančio vietų, salės yra mano mėgstamiausios. Geresnės vietos tokiam koncertui neįsivaizduoju“, – sakė A.Mamontovas.
Šventiškai nusiteikę žiūrovai plojimais Andrių maudė nuo pirmos dainos – prieš keletą metų įrašytos „Kalėdos“, neišvengiamai ištraukiamos į dienos šviesą kasmet žiemos švenčių laikotarpiu.
Ant kėdės įsitaisęs Andrius dalį kūrinių atliko akustiškai, pritardamas sau gitara. Dainų sąrašas – irgi pritaikytas džiugiai, bet ir jaukiai švenčių nuotaikai – pavyzdžiui, daug kam smagių prisiminimų kelianti „Nidos daina“, kurią Andriaus gerbėjai pasitiko itin šiltai.
„Šiandien čia atsivežiau kilimą, į kurį koja mušdavau, rašydamas „Foje“ dainas. Todėl jaučiuosi čia kaip namie“, – pristatydamas koncertuose itin retai skambančią dainą „Mano namai“, nusijuokė Andrius.
Nuo kėdžių muzikantai pakilo, skambant „Atsibusk“ – pirmajai vakaro dainai, kuri pamažu pradėjo blaškyti vakaro ramybę. Skambant „Dabar ir čia“ (dainai, kurią Andrius parašė apie gimtąjį Vilnių), sėdėti žiūrovams darėsi vis sunkiau.
Meistriškai laviruodamas tarp duoklės „Foje“ laikams („Meilės nebus per daug“, „Liūdesys“, „Mėlyni plaukai“, „Vieną kartą Paryžiuj“, „Ir nieko panašaus“) ir solinių kūrinių, Andrius įpynė ir kelias dainas iš vos prieš porą mėnesių išleisto naujausio albumo „Degančios akys“. Reakcija, kurios sulaukė dainos „Šypsena“ ir prieš kelias dienas vaizdo klipe įamžinta „Tolimų žvaigždžių šviesa“, parodė, kad naujausius kūrinius Andriaus klausytojai jau suspėjo prisijaukinti. Net jei iš pradžių jo naujasis albumas buvo sutiktas drungnai.
„Žmonės dažnai sako – senos dainos tai geros, o naujos – ne. Bet jie nesupranta, kad senos dainos susijusios su prisiminimais, o naujos – dar ne. Tikiu, kad šis vakaras bus vienas tokių prisiminimų, kurie prikibs prie naujų dainų“, – paaiškino A.Mamontovas.
Viena iš tų prisiminimus keliančių dainų šįkart skambėjo neįprastai – „Foje“ laikų hitą „Ir nieko panašaus“ savo rimuotomis improvizacijomis pagyvino dueto „Jama & W“ reperis Rokas Grajauskas, vasarą tai daręs ir Andriaus turo po stadionus koncertuose.
Koncertui įsibėgėjus, sugrįžo ir tradicinis Andriaus akustinių pasirodymų ritualas – į sceną pradėjo keliauti žiūrovų rašteliai su klausimais.
„Ar Meinardas (grupės būgnininkas Meinardas Brazaitis. – Red.) turi antrą pusę? Keista, vyriška ranka parašyta. Deja, turi antrą pusę. Gražiausias grupės narys, bet vedęs. Bet nesisielok, bičiuli“, – publiką linksmino Andrius.
Įsidrąsinę žiūrovai teiravosi, kur Andrius sutiks Naujuosius, ar turi ritualų prieš koncertą.
„Naujuosius sutiksiu namie, prieš koncertą atnašaujame aukas roko dievams. Nenorėtumėte to pamatyti, bet mums padeda“, – juokėsi A.Mamontovas.
„Kokį šampūną naudoju, kad taip greitai atauga plaukai? Vaikystėje mama Palangoje nuvedė mane apsikirpti. Kirpėjas patampė plaukus ir pasakė – plaukai silpni, niekada neplaukite su šampūnu, tik su vaikišku muilu. Kaip nebūtų keista, tas muilas yra kur kas geriau“, – toliau atviravo Andrius.
Kartu su juo į sceną šįkart žengė trys muzikantai – būgnininkas M.Brazaitis, klavišiniais ir elektroniniais instrumentais grojantis Eimantas Belickas ir bosistas Tomas Andrijauskas. Kurį laiką su A.Mamontovu grojusio buvusio grupės „Foje“ gitaristo Romo Rainio šįsyk nebuvo – bet vargu ar kas pasigedo.
Tai labai paprasta – A.Mamontovas savo arsenale turi mažiausiai 20-30 dainų, kurios jau yra svarbesnės už jas atliekančius žmones, daugybės žiūrovų priimamos kaip tam tikrų asmeninių istorijų, prisiminimų atspindys. Tokiu ginklu pro šalį prašauti neįmanoma – o šeštadienio vakarą tokių dainų tikrai netrūko.
Mėgautis šiomis dainomis prieš Kalėdas – dar smagiau, net jei pats A.Mamontovas šiomis šventėmis pernelyg nesižavi.
Po eglute šiais metais jis rado džiuginančią dovaną – analoginį sintezatorių „Akai“, kurio garsai tikriausiai įsilies į vieną būsimų įrašų.
Tačiau nė neslepia – už krikščioniškus ritualus ir eglutės puošimą (to jis šįmet pats nė nedarė, teko užsiimti iš studijų užsienyje grįžusiai dukrai) jam daug svarbesni susitikimai su mylinčiais jo muziką. Ypač tokie, koks šeštadienį vyko Vilniuje. Turbūt tarp jame dalyvavusių nebuvo tokių, kurie gailėtųsi dėl taip pabaigto Kalėdų maratono.
