Brangiausias lietuviškas miuziklas sulaukė stulbinančio populiarumo – į gruodžio 12 dieną vyksiantį parodymą Klaipėdoje bilietų jau nėra. Gruodio 18 d. Vilniuje ir antrąją Kalėdų dieną Kaune taip pat susirinks tūkstančiai unikalaus kūrinio gerbėjų – graibstomi paskutiniai bilietai.
Tai pirmas kartas Lietuvoje, kai išleidžiamas tokios didelės apimties gyvas miuziklo įrašas.
„Turėjau du lagaminus natų. Jei sujungtumėme kiekvieno solisto ir instrumento partijas vieną po kito, būtų maždaug 170 valandų, t.y. savaitė, nepertraukiamo muzikos skambesio“, – miuziklo mastus apibūdino jo kūrėjas kompozitorius Kipras Mašanauskas.
Jis ir garso režisierius Artūras Pugačiauskas mėnesį beveik gyveno studijoje, kol 170 valandų suvedė į 2 valandas ir 14 minučių aukščiausios kokybės miuziklo įrašą. „Kai susitikome studijoje, Artūras jau buvo porą mėnesių pasėdėjęs prie įrašo ir atlikęs juodžiausią darbą“, – juokėsi K.Mašanauskas.
Jis prisipažino, kad kurdamas miuziklą buvo beveik susitaikęs su mintimi, kad jo garso įrašas niekada nebus išleistas, nes ir labai brangu, ir techniškai sudėtinga.
Vis dėl to pernai per Kalėdas jis įrašė Kaune „Žalgirio“ arenoje rodytą miuziklą ir įrašą atnešė A.Pugačiauskui, kuris laikomas pačiu profesionaliausiu ir didžiausią patirtį turinčiu garso postprodukcijos meistru Lietuvoje.
Toks įrašas turi neįkainuojamą privalumą. „Gyvas įrašas suteikia kūriniui daugiau ekspresijos, gyvybės ir pojūčio, tarsi būtum spektaklio žiurovu čia ir dabar“, – pasakojo A.Pugačiauskas.
Tačiau su tokiu įrašu – daug darbo. „Aktoriai scenoje laksto, šokinėja, yra kilnojami. Mikrofonai liečiasi prie drabužių, yra užkliudomi ir sujudinami. Taip įraše atsiranda kalnai nereikalingų garsų, kuriuos reikia chirurgiškai išoperuoti. Be to, yra ir kitų niuansų, kurių nebūna studijiniame įraše“, – iki išprotėjimo smulkmenišką darbą paaiškino A.Pugačiauskas.
Kai įrašas buvo išgrynintas, susitikę K.Mašanausko studijoje „Up Records“ vyrai pradėjo finalinį garso suvedimą. Jų ir vėl laukė sudėtingas uždavinys, nes „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendoje“ yra visko: nuo operos arijų iki popdainų. Ir visą tai reikėjo sujungti į darnų, erdviai skambantį, aukščiausios kokybės įrašą.
„Kūrinio amplitudė plati – nuo turgaus iki bažnyčios. Be to, norėjau pabrėžti kartų konfliktą: senųjų karalių didybė yra klasikinio, sodraus skambesio, o jaunimas – provokuojantis, modernus. O juokdariai laviruoja tarp vienų ir kitų… Legendinis „Sony Oxford R3“ garso pultas (tokių pasaulyje buvo pagaminta tik 37 vienetai) jau seniai nebuvo turėjęs tokios apkrovos, bet rezultatas pranoko lūkesčius“, – pasakojo K.Mašanauskas.
Anot jo, stebėdami miuziklą, žiūrovai negali visapusiškai įsigilinti į muzikos ir teksto esmę. „Todėl yra įrašas ir libreto knygutė, kad kiekvienas iš šio kūrinio galėtų pasiimti tiek, kiek nori“, – sako K.Mašanauskas.
