Dideli festivaliai, apdovanojimų ceremonijos, žavios moterys ir daugybė pagundų – visa tai savo kailiu patyrė britų popmuzikos duetas „Hurts“. Į Lietuvą atvykti besirengiančios grupės narys Adamas Andersonas (31 m.) išskirtiniame interviu atskleidė, kad užklupusi šlovė jį buvo įtraukusi į pavojingų įpročių žabangas.
Kai 2010-aisiais visoje Europoje išpopuliarėjo „Hurts“ daina „Wonderful Life“, naująsias žvaigždes išskėstomis rankomis priėmė ir popmuzikos gerbėjai, ir garsūs muzikantai, ir mados žurnalų redaktoriai.
Melancholiškas dainas kuriantis klavišininko Adamo ir vokalisto Theo Hutchcrafto (29 m.) duetas per penkerius sėkmingos karjeros metus įrašė dainas su Eltonu Johnu, Kylie Minogue, o vieną naujausių jo vaizdo klipų režisavo garsus dainininkas Bryanas Adamsas.
Kūriniai „Stay“, „Exile“, „Blood, Tears &Gold“, „Blind“ užkariavo romantiškai nusiteikusių klausytojų fantaziją. Vietoj džinsų kostiumus besirenkantys, visada tvarkingi, džentelmeniškų manierų britai koncertuose dalydavo baltas rožes, dainuoti pritariamuoju balsu samdė operos dainininkus, atrodė subtilūs, elegantiški. Ir, žinoma, vertė tirpti moterų širdis.
Šiame fronte ypač pasižymėjo Th.Hutchcraftas. Dainininko užmegztų romanų sąrašas – ilgas, jame esančios pavardės – kartais dar garsesnės nei jo.
Erotikos modelis, buvusi rokerio Marilyn Mansono žmona Dita Von Teese, konkurso „Mis Vokietija“ laimėtoja Shermine Shahrivar, TV laidų vedėja Alexa Chung – visos jos spėjo padraugauti su skvarbaus žvilgsnio, jausmingo balso dainininku.
Pasakojama, kad kai prieš keletą metų „Hurts“ koncertavo Palangoje, vokalistas lietuves mergino be jokių užuolankų.
Klavišininkas A.Andersonas visada atrodė tylesnis, kiek užsisklendęs, gal net sutrikęs dėl grupei tenkančio dėmesio. Pasirodo, priežastis buvo visai kita. Apie ją muzikantas papasakojo „TV antenai“.
Su devintojo dešimtmečio popmuzikos stabais, tokiais kaip „Depeche Mode“ ir „Pet Shop Boys“, iki šiol dažnai lyginti „Hurts“ šį rudenį išleido trečią albumą pavadinimu „Surrender“, kuris daug ką nustebino.
Duetui įprastą liūdesį ir kiek senamadišką sintetinį skambesį kiek netikėtai pakeitė šokių muzikos ritmai.
Liūdesys praėjo? Kitų metų kovo 11-ąją bus galima įsitikinti – į gastroles po Europą išvykstantys romantikai tą dieną pasirodys Vilniaus koncertų salėje „Compensa“.
Laukdamas viešnagės Lietuvos sostinėje A.Andersonas „TV antenai“ papasakojo ne tik apie būsimą šou, bet ir apie iš proto einančias gerbėjas, pažintis su savo dievukais ir asmeninius demonus, kurie jo gyvenimo vos nepavertė pragaru.
– Vilniuje grosite kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Ar dažnai tenka koncertuoti per valstybines šventes?
– Geras. Man atrodo, tai bus pirmas sykis per visą karjerą. O šiaip esame surengę labai įdomių ir keistų koncertų.
Kartą grojome Islandijoje, elektra dingo maždaug septynis kartus per koncertą. O juk mūsų dainos – labai jausmingos.
Keistas jausmas, kai didingą priedainį staiga nutraukia mirtina tyla. Septynis kartus iš eilės.
Japonijoje kartą grojome trečią valandą ryto karaokės bare. Grojome paplūdimyje Indonezijoje – maždaug trylikai banglentininkų.
Koncertavome ir milžiniškoms minioms – 80 tūkstančių gerbėjų Austrijoje, 70 tūkstančių žmonių festivalyje „Rock Am Ring“ Vokietijoje. Esame surengę visų įmanomų tipų koncertus – mus jau sunku kuo nors nustebinti. (Juokiasi.)
– Į Lietuvą atvyksite ne pirmą sykį. Kuo šis pasirodymas skirsis nuo ankstesnių?
– Jis bus tarsi kelionė – nenuspėjama kaip amerikietiškieji kalneliai. Turime tris albumus – tai jau nemažai. Ketiname pagroti keletą kūrinių, kurie niekada neskambėjo koncertuose, kelias dainas atlikti akustiškai.
Stengsimės įtraukti klausytojus, šou bus viena akimirka, kai jie spręs, kurią dainą grosime.
Scenoje su mumis bus gospelų atlikėjų, daug dekoracijų. Manau, tai bus panašu į miuziklą, teatrališką šou.
– Naujas jūsų albumas „Surrender“ yra kur kas linksmesnis nei ankstesni jūsų darbai. Kas nutiko?
– Taip, bet manau, kad ryškus „Hurts“ braižas išliko. Dainos visada atspindi, kaip tuo metu jaučiamės, nesiekiame niekam įtikti, svarbiausia, kad patiktų mums patiems.
Prieš porą metų išleistas albumas „Exile“ buvo labai tamsus, nes tokie buvo mūsų jausmai – nuovargis, liūdesys, depresija. Buvome akivaizdžiai persitempę – pernelyg daug koncertų ir kelionių.
Žinoma, tai turėjo ir pliusų. Pavyzdžiui, išleidę pirmą albumą net devynis sykius gastroliavome Suomijoje. Ten mus dabar sutinka kaip saviškius. Tiek daug koncertų padėjo susirinkti ištikimą gerbėjų būrį, įsitvirtinti rinkoje.
Šįkart turėjome daugiau laisvo laiko, todėl ir nuotaika – visai kitokia.
Gal prisidėjo ir tai, kad šįsyk bendradarbiavome su Stuartu Price’u (vienas populiariausių britų prodiuserių, dirbęs su Madonna, „Take That“ ir kitomis didžiosiomis žvaigždėmis. – Red.). Žinojome apie jį daug metų, bet susipažinome tik pradėję kurti šį albumą. Jis labai mielas, atviros širdies, linksmas, įkvepiantis žmogus.
Manau, jis mūsų muziką padarė kiek švaresnę ir pozityvesnę. To mums tikrai reikėjo. Be to, jis gyvena Beverli Hilse, kur visada šviečia saulė, – tai irgi darė įtaką muzikai, smagu ten su juo dirbti.
– Ar tai reiškia, kad ir patys dabar jaučiatės laimingesni?
– Tikriausiai. Mes su Theo labai skirtingi. Tai, kad mūsų gyvenimas įdomus ir jaudinantis, nereiškia, kad nepatiriame tamsių akimirkų ir nuopuolių.
Nuo pat pradžių esame sąžininga grupė, stengiamės dainose nemeluoti apie savo potyrius.
Ką gali žinoti, gal kitas albumas vėl bus liūdnas, jei nutiks kas nors, dėl ko taip jausimės.
– Kai prieš keletą metų susitikome, atrodėte tylus ir užsisklendęs. Dabar – laimingas ir žvalus. Kas pasikeitė?
– Prisipažinsiu – tuo metu, kai susitikome, kasdien išgerdavau butelį viskio „Jack Daniel’s“. Per interviu ir susitikimus su gerbėjais mane kamuodavo siaubingos pagirios.
Dabar nebevartoju alkoholio, rytais lengvai atsikeliu iš lovos, mėgaujuosi kiekviena akimirka, kur kas labiau džiaugiuosi, kad esu „Hurts“ narys. Gyvenimas gražus.
– Ar buvo lengva atsisakyti svaigalų?
– Tiesą sakant, taip. Girtauti pradėjau dėl jaudulio koncertuose. Man kažkodėl atrodė, kad išlenkęs kelis stiklus būsiu labiau atsipalaidavęs scenoje.
Vieną dieną supratau, kad tai man nė velnio nepadeda. Todėl nustojau ir į burną alkoholio nebeimu jau beveik dvejus metus. Koncertai dėl to tik pagerėjo.
Nesupraskite klaidingai – nesu dėl alkoholio sumovęs nė vieno koncerto, nukritęs nuo scenos, supainiojęs dainų ar panašiai, bet kitą rytą jausdavausi siaubingai.
Mes apkeliavome visą pasaulį, tačiau beveik nemačiau miestų, kuriuose buvome. Kamuojamas pagirių vienas sėdėdavau viešbutyje. Šįkart viskas bus kitaip.
– „Hurts“ turi daugybę fanatiškų gerbėjų. Theo kartą pasakojo, kad naktį į jo viešbučio kambarį Ukrainoje kažkaip pateko mergina. Jis prabudo ir ją išmetė. Koks buvo keisčiausias jūsų susidūrimas su gerbėjais?
– Tokių istorijų – per akis. Grįžtu į viešbutį – prie kambario durų gerbėjai sėdi. Buvo atvejų, kai jie apsimetė, kad dirba viešbutyje, net pasiskolino ar pavogė darbuotojų uniformas, kad turėtų dingstį patekti į mano kambarį.
Ne kartą gerbėjai persekiojo mūsų automobilį – tai buvo pavojinga. Sykį Estijoje labai išsigandau, nes viena mergina paprašė ją apkabinti. O tada taip tvirtai mane suspaudė ir nenorėjo paleisti, kad ją vargais negalais pavyko atplėšti dviem apsaugininkams.
Tai buvo įtempta ir nejauki akimirka. Kita vertus, kai kuri jausmingą muziką, turi ko nors panašaus tikėtis. Tavo kūryba lydi klausytojų liūdesio, laimės, skausmo, nevilties akimirkas.
Keiti jų gyvenimą, tampi už tai atsakingas. Kai susitinki su tais žmonėmis, bet kas gali nutikti, nes jie apie tai svajojo ir savaip įsivaizduoja, kaip turėtume bendrauti.
– Jūsų paties gyvenime buvo akimirkų, kai su kuo nors susitikęs drebėjote iš jaudulio? Pavyzdžiui, vieną jūsų dainų įrašyti padėjo seras Eltonas Johnas.
– Taip, tai geriausias pavyzdys. Bet yra ir daugiau. 2010-aisiais susitikau su Mattu Bellamy – britų grupės „Muse“ dainininku. Kai man buvo 18-a, ėjau iš proto dėl šios grupės, pirkau visus albumus, rinkau retus įrašus ir suvenyrus, keliavau į jos koncertus kitose Europos šalyse. Kai susipažinome, aštuoniolikmetis mano viduje tiesiog alpo iš jaudulio.
– Kokį brangiausią daiktą esate įsigijęs už pinigus, kuriuos uždirbote iš muzikos?
– Gal nepatikėsite, bet Theo ir aš esame labai taupūs. Neprisipirkome brangių automobilių ar papuošalų. Išvis beveik neišleidžiame pinigų. Na, kartą per metus keliaujame atostogauti – kaip ir visi kiti. Atostogos ir muzikos instrumentai – brangiausi mano pirkiniai.
Norėčiau jums papasakoti, kad įsigijau „Lamborghini“, trečią nakties juo važinėju ir keliu chaosą gatvėse, bet tai būtų netiesa.
Netgi pasakyčiau, kad mes esame šykštūs, kaip tikri britai. Nemėgstu švaistyti pinigų.
– Neseniai Lenkijoje pasakojote, kad kiekvienoje šalyje turite keletą žmonų. Jei rimtai – ar jau pasvarstote apie santuoką?
– Tam reikia pusiausvyros, ramybės ir stabilumo gyvenime. To aš neturiu, neturi ir Theo. Sunku normaliai gyventi, kai dirbi tokį darbą, bet mes žinojome, į ką veliamės.
Dabar šeimai tiesiog neturiu laiko. Gal kada nors ateityje – niekada nesakyk „niekada“.
Naujausias „Hurts“ vaizdo klipas „Wings“:
