Prieš keletą metų Benjaminas Clementine’as miegojo Paryžiaus gatvėse. Savaitgalį britų dainininkas pelnė prestižinį apdovanojimą ir jau yra vadinamas muzikos pasaulio sensacija.
Kai pernai teko matyti B.Clementine’o pasirodymą Prancūzijoje, už šios šalies ribų apie jį mažai kas buvo girdėjęs.
Per pastarąsias keletą dienų viskas apvirto aukštyn kojomis. Europos žiniasklaida 26-erių Benjaminą vadina genijumi ir stebisi, kodėl jo talentas atrastas tik dabar.
Viskas – dėl savaitgalį B.Clementine’o laimėto „Mercury“ apdovanojimo, kuris kasmet kritikų teikiamas už geriausią britų ir airių atlikėjų albumą.
Prestižinį titulą ir 20 tūkstančių svarų sterlingų pelnė metų pradžioje išleistas debiutinis Benjamino albumas „At Least For Now“, nurungęs „Florence & The Machine“, Roisin Murphy, Jamie XX ir kitų kur kas žymesnių konkurentų darbus.
Pripažinimo spinduliuose besimaudantis atlikėjas savo pergalę skyrė Paryžiaus teroro aktų aukų atminimui ir šypsojosi fotografams. Nors šiaip šypseną jo veide pamatysi nedažnai – B.Clementine’as garsėja kaip sudėtingo charakterio žmogus, o gyvenimas jam iki šiol irgi suteikė nedaug progų džiaugtis.
Burnojo ant žiūrovų
Kai pernai vasarą stebėjau Benjamino koncertą Klermono-Ferano mieste surengtame festivalyje „Europavox“, pasirodymas vos nesibaigė net dorai neprasidėjęs.
Basas, ant nuogo kūno juodą švarką užsimetęs B.Clementine’as po kelių minučių nutraukė koncertą – jam neįtiko įgarsinimas ir žiūrovų murmėjimas nepilnoje salėje.
„Visai nenoriu čia groti. Mano nuotaika bloga. Tačiau iš paskutiniųjų stengiuosi išlikti profesionalas, tad būkite malonūs“, – paniekos kupiną žvilgsnį į žiūrovus įsmeigė Benjaminas.
Iš dalies jį galima suprasti. B.Clementine’o kūryba – kažkas per vidurį tarp džiazo, kamerinės popmuzikos ir dainuojamosios poezijos. Graudi ir jausminga, balsas toks įtaigus, kad šiurpsta oda. Tokia, kokiai būtina susikaupti, čiauškanti minia – ne pati geriausia tokių dainų draugė.
Tačiau mąslaus žvilgsnio britas ne sykį yra nustebinęs savo elgesiu.
Neturėjo pinigų traukiniui
2013-aisiais jis buvo pakviestas koncertuoti Olandijoje, garsiame „North Sea“ džiazo festivalyje. Publika dainininko nesulaukė. Jis į festivalio vietą atėjo po dešimties valandų – basas, kruvinomis kojomis.
Festivalio rengėjams Benjaminas lyg niekur nieko paaiškino, kad buvo išmestas iš traukinio, nes neturėjo nei bilieto, nei pinigų jam nusipirkti.
Iki Roterdamo miesto, kur vyko festivalis, jis nusprendė eiti pėsčiomis – 45 kilometrus, nors iš pradžių manė, kad kelionės tikslas yra arčiau. Mėgino sustabdyti pakeleivingą mašiną, bet nepavyko. Eidamas greitkeliu dainininkas nusiavė šlepetes, nes basam eiti patogiau.
Pernai Paryžiuje jis koncerto metu taip daužė fortepijono klavišus, jog susižeidė pirštą ir grodamas taškėsi krauju. Bet nesustojo – pareiškė galintis mirti dėl savo muzikos.
Patyrė benamio dalią
Daug metų muzika buvo vienintelis dalykas, kurį B.Clementine’as turėjo.
Nuo mažens fortepijonu grojęs vaikinas iš mokyklos buvo išmestas šešiolikos – kai tesugebėjo išlaikyti vieną egzaminą. Tuo pat metu susiriejęs su artimaisiais jis pabėgo iš namų ir gyveno Londono rajono Kamden Tauno gatvėse.
Būdamas devyniolikos su gitara rankoje jis pakeleivingomis mašinomis nusigavo į Paryžių. Prancūzijos sostinėje, kaip ir Londone, duonos kąsniui jis užsidirbdavo dainuodamas metro stotyse, aikštėse ir baruose.
„Bandžiau rasti valytojo darbą, bet manęs niekas nepriėmė“, – prisimena B.Clementine’as.
Turėdamas šiek tiek pinigų jis apsistodavo pigiuose nakvynės namuose, kur dalijosi kambariu su devyniais kitais vyrais.
Kaip pats prisimena, stengdavosi gultis apatinėje lovoje – kad po ja galėtų paslėpti apdaužytą gitarą, kuri buvo vienintelis jo turtas.
Bet daugybę naktų būsimajai žvaigždei teko miegoti tarpuvartėse.
Viskas pasikeitė, kai jo dainas gatvėje išgirdo ir susidomėjo vienas muzikos verslo agentas. Jis sugebėjo B.Clementine’ą prastumti į porą muzikos festivalių. Viename jų atlikėju susižavėjo Paryžiaus turtuolis, naktinių klubų savininkas Lionelis Bensemounas.
Netrukus Benjaminui įrašų sutartis jau siūlė keletas muzikos leidyklų, filmuotis kvietė populiariausios televizijos laidos, muzikai komplimentus žėrė seras Paulas McCartney.
Dainose išlieja skausmą
Dabar dainininkui jau nebereikia miegoti tarpuvartėse, tačiau muzikos nuotaika nepasikeitė.
Savo kūrybą muzikiniu ekspresionizmu vadinantis Benjaminas yra liūdesio dainius. Gyvendamas Paryžiuje jis nusprendė, kad rašys tik dainas, kurios susijusios su jo skaudžiais asmeniniais išgyvenimais.
Virpantis jo balsas, dainavimo ir net elgesio maniera kiek primena legendinės džiazo dievaitės Ninos Simone, kuri neįtikusių klausytojų per koncertus irgi nevengdavo aprėkti ir išvaryti iš salės.
Kai šių metų pradžioje B.Clementine’as išleido albumą „At Least For Now“, Prancūzijoje jis pakilo į populiariausiųjų dešimtuko viršūnę, o prestižinėje „Victoires de la Musique“ ceremonijoje atlikėjui įteiktas geriausio naujo atlikėjo apdovanojimas.
Bet net jeigu B.Clementine’ui nebereikia sukti galvos, kaip nusipirkti maisto, linksmiau dainuoti jis nepradės. Bent jau artimiausiu metu.
„Esu parašęs penkis šimtus dainų, trečdalį jų pamečiau klajodamas. Bet vis tiek daug liko“, – prasitarė britas.
Be to, jį ir toliau persekioja nesėkmės – filmuodamasis vaizdo klipe Airijoje B.Clementine’as krito ant akmenų, smarkiai susižalojo alkūnę ir kojos pirštą.
Atrodo, jog nuolatos kentėti smūgius šiam menininkui tiesiog lemta.
B.Clementine'o vaizdo klipas „London“:
