Visus, kas kadaise mėgo šią grupę, galima suskirstyti į dvi dalis. Vieniems atrodo, kad švedų grupė yra praeities reliktas, pasilikęs kažkur 1986-aisiais su savo hitais „Rock The Night“, „The Final Countdown“, siauromis kelnėmis, pompastiškomis klavišinių kaskadomis ir dabar labai juokingai atrodančiomis šukuosenomis.
Kiti visai teisingai pastebi, kad 2003-aisiais po 11 metų pertraukos į sceną sugrįžę švedai nuo to laiko išleido keletą solidžių, gerai sukaltų roko albumų, groja svarbių Europos festivalių scenose ir įrodė, kad gali būti aktualūs ir 2015-aisiais.
Sunku atspėti, kurių yra daugiau, bet trečiadienio vakarą „Compensa“ salė buvo pustuštė – į koncertą susirinko apie tūkstantį „Europe“ gerbėjų. Beje, maždaug trigubai daugiau, nei jų buvo per neseniai Estijoje surengtą grupės koncertą. Panašu, kad nostalgija „Europe“ klausytojų neveikia taip, kaip tų, kurie neseniai ėjo į Vilniuje surengtą Samanthos Fox, „Londonbeat“ ir kitų praeities žvaigždžių koncertą – ten žiūrovų buvo apie septynis tūkstančius.
Dabar – nebe 1986-ieji, kai „The Final Countdown“ plyšojo iš kas antro buto lango. Maždaug pusė Vilniuje į šį roko koncertą nupirktų bilietų – į sėdimas vietas. Tai šį tą pasako apie vidutinį žiūrovų amžių – jie dabar nusiteikę linksmintis ramiau.
Paskutinį gastrolių koncertą Vilniuje surengę „Europe“ nenuvylė. Be jokių „apšildytojų“, didžiulės vėliavos su naujausio albumo „War Of Kings“ simbolika fone į sceną žengę švedai nuo pirmos minutės demonstravo energiją ir užsidegimą.
Dainininkas Joey Tempestas elgėsi, lyg prieš akis būtų pilnas stadionas, o ne gana kuklus žiūrovų būrys – įsijautęs kilnojo ir sukiojo mikrofono stovą (dar devintame dešimtmetyje pamėgtas jo triukas), lakstė iš vieno scenos krašto į kitą, energingai ragino kelti rankas, net demonstravo talentą daryti špagatą.
Iš kailio nėrėsi ir kiti grupės muzikantai – o jie scenoje tie patys, kurie 1986-aisiais įrašė populiariausią „Europe“ albumą (smagus kontrastas kai kurioms veteranų grupėms, kuriose dabar yra tik pora girdėtų pavardžių).
Naujausio albumo tituline daina koncertą pradėję muzikantai netrukus su žiūrovais jau sveikinosi lietuviškai, dėkojo už šiltą priėmimą ir pareiškė, jog norėtų čia persikraustyti. Tai tikriausiai sako kiekviename mieste, bet vis tiek malonu.
„Tikiuosi, mes dar galėsime čia sugrįžti“, – riktelėjo J.Tempestas ir tęsė energingą savo šou, tempą sulėtindamas tik dėl iki skausmo gerai žinomos, gražios baladės „Carrie“. Pirmojo (iš keleto) vakaro kūrinio, kurio priedainį kone visi susirinkę dainavo kartu.
Akivaizdu, kad „Europe“ yra tarsi dvi visiškai skirtingos grupės. Pirmasis etapas, susijęs su devintojo dešimtmečio madomis, yra labiau „popsinis“, antrasis, prasidėjęs grupės sugrįžimu prieš 12 metų, yra kietesnis ir nedarantis gėdos jokio roko gerbėjo fonotekai.
Net ir senuosius hitus, tokius kaip „Superstitious“, Vilniuje „Europe“ privertė skambėti trankiau. Po pirmo koncerto pusvalandžio visos mintys apie senąjį, kiek juokingai pompastišką grupės įvaizdį išgaravo – liko tik mėgautis puikiai atliekama muzika. Net jei jos kūrėjai dabar nėra ir turbūt niekada nebebus tokie populiarūs, kaip prieš 30 metų.
„The Final Countdown“? Didžiausią hitą „Europe“ pasiliko bisui. Skirstytis iki jo niekas neskubėjo. O tai – geras ženklas bet kuriai grupei. Net jei tai buvo vienintelis „Europe“ istorijoje pasirodymas Vilniuje, juo muzikantai turėjo likti patenkinti.
