Prieš 29 metus švedų grupė „Europe“ muzikos pasaulį užkariavo daina „The Final Countdown“. Lapkritį šie rokeriai pirmąsyk ją atliks Lietuvoje.
Euforiški klavišinių garsai, fejerverkai, šukuosenos su kilogramais plaukų lako, – „Europe“ buvo tikras pompastiškos devintojo dešimtmečio roko eros simbolis.
„The Final Countdown“ pelnė tokį populiarumą, kad iki šiol dažnai skamba prieš svarbias sporto varžybas, o internete jos įrašas peržiūrėtas per 120 milijonų kartų.
1979-aisiais susibūrę „Europe“ niekada neparašys populiaresnio kūrinio, bet tai nestabdo grupės užmojų. 2003-iaisiais po daugiau nei dešimtmečio pertraukos į sceną grįžę švedai sėkmingai šturmuoja svarbiausius Europos roko festivalius.
Šįmet išleidę puikiai roko kritikų įvertintą albumą „War Of Kings“, muzikantai lapkričio 4-ąją gros Vilniaus salėje „Compensa“.
Svarbiausia priežastis eiti į koncertą – žinoma, nostalgija, bet išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui“ grupės 52-ejų vokalistas Joey Tempestas tikino, kad „Europe“ visai nenusiteikę remtis vien praeities laimėjimais.
– „Europe“ šiandien groja visi muzikantai, kurie grojo ir 1986-aisiais. Tai – retas atvejis. Kaip jums pavyko nesusirieti? – paklausiau J.Tempesto.
– Didžiuojuosi tuo, kad išlikome bičiuliai. Per visus tuos metus supratau, kad roko grupių gerbėjams svarbus kiekvienas muzikantas. Vienam labiausiai patiks gitaristas, kitam – būgnininkas. Todėl išsaugoti senąją gvardiją mums labai svarbu.
– Maždaug prieš 30 metų „Europe“ buvo labai populiari grupė Sovietų Sąjungoje – jūsų plokštelė buvo platinama su žurnalu, kurio tiražas buvo milžiniškas. Ar tada nutuokėte apie tai?
– Ne. Norėjome atvykti koncertuoti, bet nepavyko. 1988-aisiais nukeliavome į Maskvą, ten susipažinome su rusų muzikantais, nusifilmavome TV laidoje. Kai pamatėme minią gerbėjų, suvokėme, kokie populiarūs ten buvome.
Vėliau, maždaug 2005-aisiais, grojome Rusijoje, pamatėme, kad ten – daugybė žmonių, kurie mėgsta sunkųjį roką. Tikiuosi, Lietuvoje yra panašiai. Vilniuje bus kietai, pažadu, jau dabar labai laukiu.
– Jūsų naujausias albumas „War Of Kings“ skamba šiuolaikiškai, nors išlaiko ir visus senojo roko elementus.
Kaip tai pavyko?
– Manau, daug nulėmė prodiuseris Dave’as Cobbas. Jis – jaunesnis už mus, žino, kaip suderinti naują skambesį, priimtiną jaunimui, ir pagarbą roko praeičiai. Tai sunkus uždavinys. Su juo mažai kas susidoroja, pavyzdžiui, puikiai tai daro JAV dainininkas Jackas White’as.
Nusprendėme, kad albume turi atsispindėti, jog mes mėgstame įvairią muziką – nuo metalo iki soulo ir bliuzo.
Rezultatas – nuoširdi, gyva muzika, neperkrauta studijos efektų, nenublizginta. Nublizgintos muzikos mes pakankamai prigrojome prieš 30 metų.
– Jūsų sukurtą dainą „The Final Countdown“ grojo dešimtys kitų atlikėjų. Ar bent viena versija jums patiko?
– Slovėnų grupė „Laibach“ buvo visai įdomiai padariusi. Bet kiti variantai man nepatiko.
Ta daina – unikali, ją perdirbti labai sunku.
Daugybė muzikantų nori ką nors nuveikti su ta daina. Kiekvieną mėnesį sakau „ne“ keletui pasiūlymų. Vieni nori pakeisti tekstą, kiti – sukurti hiphopo versiją.
– Muzikantai šiais laikais keikiasi, kad jiems per mažai mokama už įrašus. Daina „The Final Countdown“ buvo vienas populiariausių įrašų pasaulyje. Ar už ją galėjote nusipirkti butą ar automobilį?
– Taip, aš nusipirkau brangų BMW. (Juokiasi.) Bet tais laikais man nelabai rūpėjo pirkiniai. Net nejaučiau reikalo turėti nuosavą butą.
Be to, beveik visus pinigus sukišdavome į vis geresnį scenos vaizdą, techniką, įrašus. Ar man gaila? Ne, nes būtent dėl to žiūrovai ir dabar ateina mūsų pasiklausyti.
– Šiuo metu gyvenate Londone. Kodėl ne Švedijoje ar kur nors, kur šilta ir palmės prie durų?
– Iš Švedijos visi išsikraustėme seniai, kai išgarsėjome.
Visi kiti muzikantai ten jau sugrįžo, aš – ne.
Kai man buvo dvylika, su tėvais apsilankiau Londone ir jį įsimylėjau. Svajojau ten gyventi, persikėliau, kai tik atsirado galimybė. Paskui kurį laiką gyvenau Airijoje, tada sutikau britę, įsimylėjau, susituokėme, susilaukėme dviejų vaikų ir vėl gyvename Londone.
Šis miestas man yra visatos centras, čia tiek daug įdomių kultūrinių ir politinių įvykių.
– Ar norėtumėte, kad jūsų vaikai taptų muzikantais?
– Mano sūnui Jamesui – aštuoneri, jį labai traukia muzika, patinka „Europe“ dainos.
Mažylis Jackas gimė tik pernai. Tėvai manęs niekada nespaudė rinktis vieno ar kito gyvenimo kelio, taip darysiu ir su savo vaikais.
– Neturite asmeninės paskyros jokiuose socialiniuose tinkluose. Kodėl?
– Užtat puslapį turi grupė. Viską, kas svarbu, rasite ten.
„Europe“ – mano gyvenimas nuo keturiolikos metų.
Nemanau, kad reikėtų atsidaryti savo puslapį ir ten apie save kasdien pasakoti. Kam? Feisbuke yra apsimetėlių, kurie prikūrę netikrų mano anketų, bet man kažkaip nerūpi.
– Jūsų grupės pavadinimas – Europa. Ar Švedija kada nors įsives eurą?
– Manau, kad ne. (Juokiasi.) Nežinau, ką apie šią valiutą manyti. Man, žinoma, patogu, nes daug koncertuojame Europoje, keliaujant nereikia pinigų keisti. Bet šiaip turiu abejonių dėl euro ateities.
– Su tokiu pavadinimu jūs tobulai tiktumėte „Eurovizijai“, kurią Švedija šįmet laimėjo.
– Taip. Švedijos televizija mūsų daugybę sykių prašė dalyvauti. Bet mums tai visiškai neįdomu. Niekada nebūsime „Eurovizijoje“ – sakau tvirtai. Nenorime taip pristatyti savo muzikos.
Kartais dėl juoko pažiūriu tą konkursą, bet iki pabaigos neištveriu. Tiesa, Švedijoje jis tikrai labai mėgstamas.
Populiariausias „Europe“ kūrinys „The Final Countdown“:
