Pasaulis tikriausiai jau niekada nebeišgirs grupės „Pink Floyd“ koncerto. Bet Vilniuje bus galima įvertinti populiarią jos kopiją.
Britų „Pink Floyd“ – viena populiariausių visų laikų roko grupių. Paskutines pasaulines gastroles ji surengė 1994-aisiais.
Nors kadaise teismuose dėl grupės pavadinimo kariavę jos lyderiai Davidas Gilmouras ir Rogeris Watersas nebesipyksta, jie nebeplanuoja atkurti „Pink Floyd“.
Juolab 2008-aisiais mirus klavišininkui Rickui Wrightui – pernai pasirodęs albumas „The Endless River“, kuriame skambėjo dar su juo įrašyti instrumentiniai kūriniai, yra paskutinis per „Pink Floyd“ istoriją.
Grupės gerbėjų alkį malšina soliniai jos narių projektai, taip pat – net kelios žymios kitų muzikantų suburtos grupės, koncertuose bandančios atkartoti „Pink Floyd“ pasirodymų žavesį ir didybę.
„Brit Floyd“ – vienas tokių kolektyvų. Ir labai populiarus – keliolikos muzikantų grupė kasmet surengia per 200 koncertų.
Pernai Kaune jos pasiklausyti atėjo keli tūkstančiai žiūrovų.Jiems „Brit Floyd“ ne tik grojo beveik tris valandas, bet ir parodė daug šou elementų – didžiuliame ekrane žygiuojančius plaktukus iš filmo „Siena“, milžinišką pripučiamąją kiaulę ir kitus „Pink Floyd“ simbolius.
Nukreipk žvilgsnį nuo muzikantų – ir atrodys, kad iš tiesų groja „Pink Floyd“. Instrumentai ir balsai skamba beveik taip pat, kaip tikrųjų roko stabų.
Patys „Brit Floyd“ nariai kiek nekukliai sako, kad jų koncertas yra geriausias „Pink Floyd“ muzikos pagerbimo šou pasaulyje.
„Mūsų tikslas – sukurti iliuziją ir pagarbiai perteikti „Pink Floyd“ palikimą“, – „Lietuvos rytui“ dėstė „Brit Floyd“ lyderis Damienas Darlingtonas, su grupe ketvirtadienį koncertuosiantis Vilniaus arenoje „Compensa“.
– Ar „Pink Floyd“ muzikantai žino apie jūsų projektą? Turite jų leidimą? – paklausiau jo.
– Bent jau D.Gilmouras – tikrai taip. „Pink Floyd“ dainų projektuose groju 21 metus. Man netgi teko koncertuoti jo 50-ajame gimtadienyje.
Jis keletą sykių lankėsi koncertuose, kuriuose aš grojau „Pink Floyd“ muziką. Pastarąjį sykį – 2003-iaisiais. Vis tikiuosi, kad dar apsilankys, nors man turbūt iš jaudulio drebėtų rankos.
Koncertuose mes atliekame „Pink Floyd“ muziką ir rodome vaizdo projekcijas, paremtas tos grupės diskų viršeliais ir klipais. Esame įrašę kelis albumus, mūsų pasirodymų ištraukų pilna internete. Jei „Pink Floyd“ prieštarautų mūsų veiklai, jų advokatai tikrai mums praneštų. (Juokiasi.)
– Kuo šių metų pasirodymas skirsis nuo pernykščio „Žalgirio“ arenoje?
– Šįkart grosime pasaulinių gastrolių programą, skirtą „Pink Floyd“ 50-mečiui. Bus dainų iš visų grupės albumų – nuo pirmojo, kai jos lyderis dar buvo po keleto metų išmestas Sydas Barrettas, iki paskutinio, pernai išleisto „The Endless River“.
Žinoma, skambės daug dainų iš tikra roko klasika tapusių įrašų „The Dark Side Of The Moon“, „Wish You Were Here“, „The Wall“. Paruošėme daug naujų vaizdo projekcijų, scenografijos elementų. Bus daug dalykų, kurių nematėte pernai.
– Dauguma „Pink Floyd“ gerbėjų jau nebeturi vilties šią grupę pamatyti koncerte. O jūs?
– Svajoju apie tai, bet netikiu, kad „Pink Floyd“ kada nors atgims. Pirmą sykį „Pink Floyd“ koncerte buvau devintajame dešimtmetyje, po to ėjau į visų jų gastrolių pasirodymus. Esu prisiekęs gerbėjas.
Bet D.Gilmouras jau daug sykių aiškiai pasakė, kad atkurti „Pink Floyd“ jam neįdomu.
Pasitikiu jo žodžiu. Neabejoju, atsikūrusi grupė vis dar būtų fantastiška. Parduočiau automobilį, kad nusipirkčiau bilietą į jos koncertą. Bet netikiu, kad „Pink Floyd“ kada nors atgys.
Bet grupės muzikantams ir atskirai puikiai sekasi. Neseniai buvau D.Gilmouro koncerte Londone. Į jį nebuvo įmanoma gauti bilietų – visi buvo išpirkti per kelias minutes. Teko pasitelkti pažintis. Kam būtent skambinau? Nesakysiu. (Juokiasi.)
– Mėgdžioti žinomą grupę – rizikingas dalykas. Tai gali atrodyti juokingai.
– Sutinku. Esu matęs labai gerų panašių projektų, bet ir tokių, kai visą koncertą raukiausi.
Man nepatinka, kai muzikantai užsimaukšlina perukus, mėgdžioja žvaigždžių judesius ir kalbos manierą, net prakalbas tarp dainų. Tai panašu į parodiją.
Laimė, mums netenka taip elgtis. Visą „Pink Floyd“ įspūdį perteikia muzika ir vaizdo, scenografijos efektai. Mums netenka rengtis hipiškais septintojo dešimtmečio apdarais, kad parodytume, kaip „Pink Floyd“ atrodė prieš 50 metų.
– „Pink Floyd“ muziką jūs pats grojate 21 metus.
Ar nemanote, kad vieną dieną tai pabos ir jums, ir žiūrovams?
– Visko gali būti. Niekaip nebūčiau patikėjęs, kad tai darysiu dvidešimt metų.
Bet „Brit Floyd“ kasmet sulaukia vis daugiau kvietimų groti. „Pink Floyd“ muziką atranda karta, kuri net nebuvo gimusi, kai ši grupė liovėsi rengti koncertus. Manau, ji ir dar po 20 metų bus aktuali ir reikalinga.
Negaliu atsidžiaugti tuo, kuo užsiimu.
Šis projektas padėjo pamatyti daugybę šalių, kuriose niekaip nebūčiau apsilankęs.
Pavyzdžiui, šią žiemą mes jau ketvirtą sykį grosime Beirute. Prieš pirmąją kelionę nė neįsivaizdavau, kad Libane „Pink Floyd“ muzika taip mėgstama, – mūsų pasiklausyti atėjo 5 tūkstančiai žmonių ir jie visi mokėjo dainas atmintinai.
Norvegijoje grosime už poliarinio rato, o Venesueloje – dideliame futbolo stadione. Mūsų gyvenimas – nuostabus ir mes juo mėgaujamės.
„Brit Floyd“ pasirodymo ištrauka:
