Daug metų „Ąžuoliuke“ dainavęs jaunuolis du sykius dalyvavo muzikiniame projekte „Lietuvos balsas“, o vėliau nusprendė tobulinti dainavimo įgūdžius Vilniaus kolegijoje. Žaviam ir talentingam jaunuoliui nei šlovė, nei gerbėjos galvos susukti nespėjo – gal todėl, kad profesinį gyvenimą stengiasi atskirti nuo asmeninio.
– „Makchu Pikchu“ dainuoji ne nuo pat pradžių – pakeitei pirmąjį grupės vokalistą Imantą Slėnį. Ar nejautei baimės, kad nuolat būsi su juo lyginamas?
– Galima sakyti, kad ateidamas į grupę apsiaviau batus, kuriuos jau kažkas buvo aptrynęs. Baimės nejaučiau, tačiau žinojau, kad reikės įdėti daug darbo.
– Kaip tave susirado? Gal buvo rengiama atranka?
– Lietuva – mažas kraštas, susirado per pažįstamus. Pas vieno iš muzikantų žmoną mokiausi dainavimo. Iš pradžių man buvo surengta perklausa – turėjau padainuoti keletą dainų, kurias man prieš tai buvo atsiuntę. Tai buvo gera proga pasitikrinti, ar mūsų auros sutinka – tai labai svarbu grupėje.
– Ar lengvai įsiliejai į kolektyvą? Juk į „Makchu Pikchu“ susibūrę muzikantai yra gerokai vyresni, turi didelę muzikinę patirtį – groja su garsiausiais šalies atlikėjais ir grupėmis.
– Amžiaus skirtumas – ne problema. Visi muzikantai yra labai aukšto lygio, tad profesine prasme man reikia nemažai pasistengti, kad jiems prilygčiau. Be to, tai man pirmoji rimta grupė, kur užimu svarbiausią – frontmeno – vietą.
– Kaip pasikeitė „Makchu Pikchu“ atėjus tau?
– Manau, kad „pasikeitė“ – netinkamas žodis. Tikrai niekas drastiškai nepasikeitė – toli nuo roko nepajudėjome.
– Kiek pats prisidedi prie dainų kūrimo?
– Grupėje dainas kuriame bendrai. Žinoma, skirtingose dainose kiekvieno muzikanto indėlis yra skirtingas. Šiuo metu kaip tik įrašinėjame dainas – tikimės albumą užbaigti iki Naujųjų metų. Koncerte „Vienuolio Pub“ bus nemažai šviežios kūrybos, prie kurios ir pats prisidėjau.
– Gal greit gerbėjus palepinsite ir nauju singlu?
– Taip, gal dar šią savaitę radijo stotims išsiųsime naujausią dainą „Something Rising“.
– Sprendžiant iš to, kad dainos pavadinimas angliškas, galima daryti išvadą, jog turite planų, susijusių su pasauline muzikos rinka.
– Neveltui sakoma, kad planuoti reikia daugiau nei gali pasiekti. Vis dėlto prognozuoti nieko nenoriu. Dabar užtenka to, kad kažkas klausosi mūsų dainų Lietuvoje, ateina į koncertus.
– Kokios muzikos klausaisi pats?
– Užaugau su klasikine muzika – lankiau „Ąžuoliuką“, mokiausi chorvedybos, grojau klarnetu. Būdamas paauglys pradėjau klausytis repo ir roko. Patiko AC/DC, „Rage Against The Machine“, „Limp Bizkit“, „Korn“. Dabar esu melomanas – mano grotuve galima rasti ir „Gėlių duetą“ (iš Leo Delibes operos „Lakmė“), ir „Korn“ dainų. Vokalistais, į kuriuos norėčiau lygiuotis, vadinčiau Stevie Wonderį, Stingą.
– O lietuviška muzika domiesi?
– Neklausau lietuviškų albumų, bet patinka tai, ką daro Marijonas Mikutavičius, Mantas, Neda. Kažkada netgi senoji „Katedra“ patiko.
– Su kokiomis mintimis ėjai į „Lietuvos balso“ atrankas?
– Man reikėjo šalto dušo – pasitikrinti, ką sugebu. Pirmajame „Lietuvos balse“ praėjau akląsias atrankas ir dvikovą, patekau į vieną tiesioginę transliaciją. Antraisiais metais praėjau tą patį kelią, bet kritau „Nokdauno“ rungtyje. Eidamas į antrojo balso atranką, norėjau pažiūrėti, kiek patobulėjau per metus. Tą patį rudenį pradėjau mokytis Vilniaus kolegijoje džiazinio dainavimo pas Giedrę Kilčiauskienę.
– Vienas šalies dainininkas mėgsta kartoti, kad tikriems talentams jokių televizijų nereikia – jie iškyla patys. Ką apie tai manai tu?
– Tie, kurie taip sako, turbūt nelabai žino, kas dedasi pasaulinėje muzikos rinkoje: kokia šiuo metu yra muzikos paklausa, kokia pasiūla. Šiais laikais labai sunku prasimušti net patiems talentingiausiems. Puikiai žinome, kad už žinomų žvaigždžių nugarų dar sėdi 20 prodiuserių, kurie rašo hitus. Televizija suteikia geras sąlygas savęs paieškoms. Joje gali pasitikrinti, ar tikrai esi gabus, ar tau verta tęsti dainininko karjerą.
– Ar tik studijuoji, ar turi kitų užsiėmimų be dainavimo „Makchu Pikchu“?
– Garso operatoriumi dirbu nuo 17 metų, tą darau ir dabar, taip pat esu dirbęs radijuje. Esu išbandęs save ir kitose srityse: dalyvavau archeologiniuose kasinėjimuose, buvau statybininkas, vestuvių organizatorius ir t. t.
– Ne vienas žinomas roko muzikantas yra prasitaręs, kad dainuoti pradėjo trokšdamas atkreipti merginų dėmesį. Ar tavo atvejis ne toks pats?
– Ne, mano atvejis ne toks. Priešingai, mane merginos turbūt laikė keistuoliu, kuris nuolat kažką sau po nosimi niūniuoja. Man svarbiausia yra muzika – ji man teikia džiaugsmą jau daug metų.
– Bet vis dėlto dabar merginų dėmesio turbūt sulauki daugiau?
– Nežinau, galbūt. (Juokiasi.) Laiškų sulaukiu, bet dažniausiai tiesiog padėkoja už koncertą. Aš stengiuosi atskirti asmeninį gyvenimą nuo scenos. Viena yra gerbėjai, o kita – artimi žmonės. Nereikėtų profesinio gyvenimo maišyti su asmeniniu, nors muzikantų atveju pagundų ir daugiau.
– Ar turi širdies damą?
– Taip, turiu.
Grupė susikūrė 2013–ųjų gale. „Makchu Pikchu“ – tai Mantvydas Čiuplys (vokalas), Rytis Taraila (gitara), Gediminas Andriškevičius (bosinė gitara), Vytis Smolskas (klavišiniai), Vytis Vainilaitis (mušamieji). Jurgos Šeduikytės grupė, „Saulės kliošas“, „Pieno lazeriai“, „Bitės“, „My Favourite Gun“ – visa tai buvusios ar esamos šių muzikantų darbovietės.
Neseniai susibūrusio kolektyvo kūryboje susipina įvairūs muzikos stiliai: rokas su elektronika, popmuzika su indie, fanko muzikos garsais. 2014-aisiais grupė „Makchu Pikchu“ pristatė debiutinį albumą „Gentleman's Rising“ ir šiuo metu įrašinėja antrąjį, kurį tikisi baigti dar šiais metais. Nors grupė dar jauna, bet jau gali pasigirti pasiekimais: jų daina papuošė Mariaus Ivaškevičiaus filmo Santa“ garso takelį, o 2014 m. „Makchu Pikchu“ M.A.M.A apdovanojimuose laimėjo Metų proveržio nominacijoje.
Koncerto pradžia – 20 val. Lapkričio 7 d. „Vienuolio Pub“ koncertuos Giedrė su grupe, o lapkričio 14 d. „G & G Sindikatas“.
