Kai britų atlikėjas Ryanas Keenas vasarį pirmąsyk vyko į Vilnių, jis nežinojo, ko tikėtis. Kitą savaitgalį jis sugrįš, Lietuvoje jau įgijęs gausų gerbėjų būrį.
„Labas, kaip sekasi, ačiū“, – telefonu pasisveikino R.Keenas. Ir iškart pasiguodė, kad nežino, kaip lietuviškai bus „į sveikatą“, nes vasarį neturėjo kada Vilniuje išgerti alaus.
Tada „Siemens“ arenoje jis apšildė britų superžvaigždės Edo Sheerano pasirodymą – ir tapo vakaro staigmena, nes žiūrovai apšildytoją sutiko ne ką prasčiau nei pagrindinį vakaro artistą.
Čia pat buvo sukirsta rankomis – spalio 17-ąją į Vilniaus menų fabriką „Loftas“ 28-erių R.Keenas atvyks jau kaip pagrindinė vakaro žvaigždė.
Prieš penkerius metus rimtą muzikos karjerą pradėjęs Ryanas groja melodingą poproką, yra koncertavęs keliuose dideliuose festivaliuose, pernai išleidęs debiutinį albumą „Room For Light“.
Pasiekti daugiau ausų jam labiausiai padėjo būtent E.Sheeranas, net keletą kartų pakvietęs R.Keeną kartu pasirodyti savo gastrolėse.
Antrąjį albumą kitų metų pavasarį išleisiantis Ryanas – sparčiai populiarėjantis dainininkas, vilniečiams šįkart ruošiantis ir nemažai dainų premjerų.
Likus savaitei iki koncerto, „Lietuvos rytui“ jis papasakojo apie savo karjeros šaknis, vakarėlį, kuris tos karjeros vos nepabaigė, visiškai nežvaigždišką buvusį darbą ir liūdną įvykį, paskatinusį siekti svajonių.
– Kokį įspūdį jums paliko pirmoji viešnagė Lietuvoje? – paklausiau R.Keeno.
– Kai esi apšildantis atlikėjas, žinai, kad žiūrovai atėjo pasiklausyti ne tavęs, kartais jie atvirai nuobodžiauja. Vilniuje buvo visiškai kitaip.
Man dar parodė didžiausią Lietuvos dienraštį, kuriame buvau paminėtas – bet kuriam atlikėjui tai labai svarbu.
– Interneto enciklopedijoje „Wikipedia“ apie jus rašoma tik dviem kalbomis – vokiečių ir lietuvių. Kodėl?
– Rimtai? Geras, nežinojau. Tai labai gerai. Kažkodėl kitose šalyse esu mėgstamas labiau nei gimtojoje, nors ten esu surengęs gal 500 koncertų.
Statistika rodo, kad mano dainų daugiausia klausosi vokiečiai, australai, taip pat – Rytų Europos gyventojai.
– Esate logopedės ir naro sūnus. Kodėl susidomėjote muzika?
– Paprašiau, kad aštuntojo gimtadienio proga man padovanotų gitarą. Pradėjau groti, bet tai tebuvo pomėgis, malonumas.
Įstojau į universitetą studijuoti muzikos, tačiau ir tada nemaniau, kad būsiu atlikėjas. Norėjau dirbti vadybininku arba įrašų leidėju.
O tada mirė mano geras draugas. Jaunas, visiškai sveikas vyras – bent jau taip atrodė. Jis turėjo širdies ydą, apie kurią pats nieko nežinojo. Mirė staiga – susmuko, ir viskas.
Tada nusprendžiau, kad noriu kurti ir atlikti muziką. Kodėl? Tikriausiai tas noras giliai viduje slypėjo ir anksčiau, bet bijojau bandyti, nenorėjau nusivilti savimi.
Draugo mirtis man priminė, kad gyvenimas – trumpas ir nenuspėjamas. Man tuo metu buvo 21-eri. Pabandžiau ir, laimei, man gerai sekasi.
– Kada pastarąjį sykį turėjote su muzika nesusijusį darbą?
– Prieš ketverius metus. Dirbau batais prekiaujančios įmonės sandėlyje – prie batų dėžių klijavau brūkšninius kodus.
Patikėkite, tai labai neįdomus darbas. (Juokiasi.)
– Susidaro įspūdis, kad tatuiruotų rokerių ir išsipusčiusių popžvaigždžių vietą užima paprasti vaikinai ir merginos su džinsais ir gitaromis – tokie, kaip tas pats E.Sheeranas, Lietuvoje irgi dainavęs Passengeris ar jūs. Kaip manote, kodėl?
– Nes žmonės pavargo nuo striptizo, maivymosi ir dirbtinumo. Nėra nieko geriau nei tiesiog nuoširdžiai, paprastai atliekama muzika.
Dabar populiaru būti paprastam, man tai patinka.
E.Sheeranas ir Passengeris – nuostabūs dainų kūrėjai, rašantys iš širdies. Jiems nereikia šokėjų ar lazerių.
Be to, jų dainas lengva išmokti groti gitara, tai visada traukia.
– Grojote su E.Sheeranu, Leona Lewis ir kitais labai populiariais atlikėjais. Ar lengva būti šalia jų?
– Su Edu visai paprasta, nes mes draugai dar nuo tų laikų, kai jis nebuvo jokia žvaigždė.
Vienintelis kartas, kai pasijutau sutrikęs, buvo, kai viename festivalyje sutikau Dave’ą Grohlą iš garsios JAV grupės „Foo Fighters“. Jis tiesiog priėjo, ištiesė ranką ir prisistatė.
Net sudrebėjau – jis juk tikra superžvaigždė, legenda, esu didelis jo buvusios grupės „Nirvana“ gerbėjas. Man paliko įspūdį, kad jis toks mandagus.
– Pasakojama, kad sykį turėjote labai nesėkmingą nuotykį su vyno buteliu. Kas ten per istorija?
– Juokinga ir kartu graudi.
Kai nusprendžiau tapti muzikantu, keletą metų visiškai neturėjau pinigų, namų, nakvodavau ant draugų sofų.
Kai reikalai pagerėjo, pagaliau išsinuomojau butą Londone. Į įkurtuves pakviečiau brolį ir keletą draugų. Užsisakiau picos, nusipirkau vyno, išsinuomojau filmą. Tačiau neturėjau kamščiatraukio.
Nusprendžiau vyną atidaryti studentiškai – kai peiliu sugrūdi kamštį į butelio vidų.
Turbūt persistengiau, nes butelis išlakstė į šukes, stiklas susmigo man į dešinį riešą iki kaulo. Šukės pažeidė nervus, sausgyslę, todėl nykštys tapo nejudrus. Buvo daug kraujo.
– Dabar jūsų pirštai jau atsigavo?
– Taip, bet prireikė daug pastangų ir pratimų. Gerai, kad viskas taip baigėsi. Kitaip būtų sunku groti gitara.
R.Keeno vaizdo klipas „Skin And Bones“:
