Lietuviai nemažą dalį šio, jau aštuntojo britų elektroninės muzikos legendų „The Chemical Brothers“ albumo, išgirdo vieni pirmųjų pasaulyje – kai birželio viduryje grupė koncertavo Vilniaus „Siemens“ arenoje.
Įspūdingas muzikos ir šviesų šou buvo smarkiai nuostolingas, tai labai liūdna istorija, bet ji negali sugadinti įspūdžio apie šį albumą, eilinį sykį rodantį beribę „cheminių brolių“ Tomo Rowlandso ir Edo Simonso fantaziją.
Dueto kūrybos formulė nesikeičia jau du dešimtmečius – sumesti į puodą elektroninius ritmus, hiphopą, psichodelinę nuotaiką, net šiek tiek roko prieskonių, „pasiskolinti“ keleto įdomių vokalistų balsus, gerai sumaišyti ir užlieti keliais šaukštais galingos kvailokos šokių muzikos euforijos.
Šiame žaidime jie – neabejotini čempionai, nors ir nebe tokie madingi, kaip prieš keliolika metų. „Born In The Echoes“ yra efektingas albumas – nuo įtraukiančios reperio Q-Tipo (jau ne pirmą sykį dirbančio su „broliais“) greitakalbės kūrinyje „Go“ iki atvirai keisto ir trikdančio kūrinio „Under The Neon Lights“ su keliais sluoksniais perklotu „Grammy“ laimėtojos St.Vincent (šią vasarą grojusios Latvijos festivalyje „Positivus“) balsu.
Trankūs mušamųjų garsai kūrinyje „I'll See You There“ net kiek primena vieną garsiausių dueto darbų – beprotiškai energingą „Block Rockin' Beats“ (kuris pelnė „Grammy“ statulėlę roko kategorijoje – dar vienas pavyzdys, jog šią grupę sunku įkišti į vieno žanro stalčių).
Titulinis albumo kūrinys – trys minutės radikalaus ir ausims negailestingo bumbsėjimo, rodančio, kad „The Chemical Brothers“ ir šiandien moka nesiorientuoti į platesnes klausytojų mases.
Didžiausia albumo staigmena – su dar vienu šių metų „Grammy“ laureatu Becku įrašyta paskutinė daina „Wide Open“. Švelnaus skambesio, rami, melodinga popdaina, kokias kuria, pavyzdžiui, „chemikų“ tautiečiai „Pet Shop Boys“.
Po daugiau nei 20 metų scenoje „The Chemical Brothers“ tebemoka kartais pabūti nenuspėjami. Mažai apie ką galima tai pasakyti.
Įvertinimas – 9 iš 10. Vaizdo klipas „Sometimes I Feel So Deserted“:
