Lygiai prieš du dešimtmečius Maksas ir jo bendraamžis pusbrolis gitaristas Olegas Aleksejevas kartu su dviem bendražygiais sugrojo pirmąjį „Biplan“ koncertą. Su nenušlifuotomis dainomis, daug entuziazmo ir angliškais tekstais, kuriuos rašė apie bet ką, kad tik turėtų ką dainuoti.
Nuo paauglystės apie muziką svajojusius giminaičius, kaip jie patys dabar prisimena, tada įkvėpdavo Rusijos roko dainiaus Viktoro Cojaus muzika.
Daug kas pasikeitė. Dainų nebepavadinsi žaliomis, pasikeitė grupės nariai.
„Biplan“ yra laimėję ir geriausios roko, ir geriausios popgrupės apdovanojimus (tai muzikantus ypač juokina), groję ir Kijeve, ir Albanijoje, paragavę didžiulio populiarumo Rusijoje ir jį ramiai praradę, išleidę šešis albumus ir sukūrę mažiausiai kelias dainas, kurias moka visa Lietuva, – pavyzdžiui, „Labas rytas“, „Amore“, „O mes prie jūros“.
Olegas tebegyvena Vilniuje, o Maksas pats nesuskaičiuoja, kiek kartų per metus skuba į Vokietiją, kur įsikūrusios jo žmona ir šešerių metų dukra.
Daugybės tų, kurie prieš dvidešimt metų į sceną ėjo kartu su jais, jau nesigirdi, o Maksas ir Olegas kartu su dabartiniais „Biplan“ nariais Seržu Grėjumi (bosinė gitara) ir Aleksandru Kazakevičiumi toliau daro savo.
„Ar mes populiarūs? Tai sudėtingas klausimas. Kad esame žinomi – tikrai taip“, – susimąstė Maksas.
Kai kas vis dėlto išliko taip pat – iš dainų sklindanti šiluma ir paprastumas, kadaise tapę „Biplan“ šlovės raktu.
Dvidešimtmetis – puiki proga tai prisiminti. Lapkritį ir gruodį grupė surengs jubiliejaus gastroles per Lietuvą, šią savaitę naujausią albumą „Visi keliai veda prie jūros“ išleido vinilo plokštelės pavidalu, o prieš porą dienų atskleidė dar vieną savo šventinę staigmeną.
Gerai žinomą savo dainą „Kino filmai“ grupė įrašė su lietuvių kilmės aktore – Rusijos ekrano žvaigžde Agnija Ditkovskyte. Pasiūlymas aktorei patiko – įrašytos dainos versijos lietuvių ir rusų kalbomis, ketinama nufilmuoti ir vaizdo klipą.
Praėjus dvidešimčiai metų „Biplan“ nepraranda apetito stebinti. Susėdus su Maksu ir Olegu liejasi istorijos, galbūt negirdėtos ir kai kuriems prisiekusiems grupės gerbėjams.
Gimtadienio proga „Biplan“ įkūrėjai pasakojo apie į sceną skraidančias kelnaites ir butelius, tikrąjį grupės krikštatėvį ir dainą, privertusią juos pasigerti per TV filmavimą.
– Koks buvo pirmasis jūsų koncertas?
Maksas: Jis vyko Profsąjungų kultūros rūmuose Vilniuje. Galime tik mintimis dėkoti Rodionui Kolominui, muzikantui iš grupės „Merlin“ (jis mirė 2009-aisiais – Red.). Jis pakvietė mus groti su „Merlin“ ir „Šiaurės kryptimi“.
Turėjome tik penkias dainas, bet mus labai gerai sutiko. Būtent tada supratome, kad galime groti ne tik rūsyje.
– Žvelgdami atgal kam dar jaučiatės dėkingi?
Maksas: Aušriui Kriščiūnui-Tyntai (pagarsėjęs TV projektų dalyvis, Kauno politikas – Red.). Rimtai. „Biplan“ pradžioje trypčiojo vietoje, kartą Olegas iš kavinės, kurioje grojome, savininko pasiskolino 200 litų, tai 1996-aisiais buvo pasakiški pinigai.
Už tuos pinigus įrašėme tris dainas ir dar vynui pakako. Įrašėme kasetę ir pradėjome nešioti po įrašų leidyklas. Nunešėme į „Bomba Records“, tuo metu kietesnių už ją nebuvo.
Buvome tokie „protingi“, kad ant kasetės neparašėme nei savo adreso, nei telefono. Po trijų dienų paskambino bendras pažįstamas – paaiškėjo, kad leidėjai mūsų isteriškai ieško.
Pasirodo, tuo metu jų biure buvo A.Kriščiūnas, kuris vadovavo radijo stoties „Ultra Vires“ programai. Jis išgirdo mūsų įrašą ir taip susižavėjo, kad užkrėtė visus. Paskui jis mus kviesdavo į laidas, festivalius. Labai daug padarė dėl mūsų. Nuo tų laikų jį vadinu tėtušiu ir krikštatėviu.
– Ką jums reiškia 20 grupės metų?
Maksas: Kadaise grojome „Bix“ 20-metyje, atrodė, kad jie – baisūs veteranai. O dabar taip nebeatrodo. (Juokiasi.)
Kita vertus, suvokiu, kad dvidešimt „Biplan“ metų – daugiau nei pusė mano gyvenimo. Nemažai.
– Kada pastarąjį sykį turėjote „normalų“ darbą?
Olegas: Labai seniai. Kai mums su Maksu buvo gal po šešiolika, sargavome vaikų darželyje. Paskui abu knygynuose dirbome, tik skirtinguose.
Paskutinis mano nemuzikinis darbas buvo restorane „McDonald’s“. Ištvėriau du mėnesius. Išeidamas kitiems pasakiau, kad būsiu roko žvaigždė.
Taip išėjo, kad netrukus „Biplan“ išgarsėjo, pasipylė koncertai. Jau po dviejų mėnesių atvažiavau ten pat nusipirkti mėsainio – savo automobiliu. Visa „chebra“ labai nustebo.
– Per 20 metų nutiko dalykų, dėl kurių patiems šiek tiek nejauku?
Maksas: Daug, bet nieko nekeisčiau. Pavyzdžiui, mūsų įrašyta svetima daina „Anzelmutė“. Tai visiškas „durnizmas“.
Pirmą sykį viešai ją atlikome su buteliu degtinės. Tai buvo per TV šou „Folkšokas“ filmavimą. Kadangi viskas ten skambėjo iš fonogramos, nusprendėme nesimaivyti ir nevaidinti, kad grojame. Prodiuserio paprašėme stalo, butelio, keturių stiklinių ir užkandos.
Visi gal manė, kad butelyje vanduo, bet ten buvo degtinė. Per tris su puse dainos minutės keturiese išgėrėme visą butelį. Visi prašė „pakartot“ – turbūt tada ir supratome, kad daina bus populiari.
Teko pakartoti – prodiuseris pastatė dar vieną butelį. Nuo scenos nulipome gerokai nusitašę.
Olegas: Kai reikėdavo filmuotis pagal fonogramą, mes ko nors linksmo prisigalvodavome. Kitą sykį nusprendėme „Anzelmutę“ sugroti pasipuošę moteriškais tautiniais drabužiais. Dar paprašėme, kad į sceną atvestų ožį. Ožio nebuvo, bet prodiuseris parūpino vištų.
Dabar, žinoma, taip nebedarytume, kvailystės išgaravo.
– Jūsų studijoje ant sienos kabo moteriškos kelnaitės. Kokia jų istorija?
Maksas: Tąkart grojome Vilniaus klube „Brodvėjus“ – atrodo, tai buvo mūsų devintasis gimtadienis.
Olegas: Viena mergina nusprendė mus taip pasveikinti. Čia pat kelnaites nusimovė ir metė į sceną.
Maksas: Geras daiktas, negi išmesi.
Olegas: Į mus ne tik „triusikus“ mėtė. Per koncertą Albanijoje į sceną atskrido „žolės“ suktinė. Kažkam taip patiko muzika, kad panoro atsidėkoti.
Maksas: Į mane ir degtinės butelis yra skridęs – per koncertą prie Kauno pilies atlėkė ir į veidą pataikė.
Kiek žinau, buvo pradėta byla, bet po poros mėnesių paskambino iš Kauno policijos komisariato ir pripažino, kad būtų sunku rasti metusį žmogų. Numojau ranka. Tai buvo nemaloniausias incidentas scenoje per visą gyvenimą.
– Dar prieš keliolika metų išgarsėjote Rusijoje. Dabar jūsų požiūris į tą šalį – sudėtingas.
Maksas: Taip, buvome patekę į militaristinį festivalį „Našestvije“, kuriame daugiau niekada nenorėtume groti.
Buvome išmesti ir iš didelio festivalio „Kubana“ programos – dėl to, kad atvirai palaikome Ukrainą, grojome Maidane. Organizatoriai tiesiai pasakė, kad Krasnodare jų festivalį tiesiog uždarys, jei mes grosime.
Olegas: Dabar politinė padėtis tokia, kad būti Rusijoje tiesiog nemiela.
Maksas: Net jei mums siūlytų daug pinigų už koncertą festivalyje, kur šlovinama dabartinė Rusijos valdžia, atsisakytume. Principo reikalas.
Kita vertus, gal lengva mums kalbėti, nes jau esame ragavę populiarumo Rusijoje. 1999-aisiais Maskvoje grojome 50 tūkstančių žmonių. Žinome, kuo ten viskas kvepia. Ten kartais tenka laužyti savo principus, o juk norisi išlikti savimi.
– Šįmet prezidentė Maksui įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį. Pakabinote studijoje šalia kelnaičių ir muzikos apdovanojimų ar įsisegėte į atlapą?
Maksas: Ne, jis guli mano namuose, bet gera mintis, reikės nunešti į studiją. Medalis buvo skirtas visai grupei, tiesiog buvau jos atstovas. Vėliau nebuvau jo įsisegęs. Kaip teisingai pastebėjo Gabrielius Liaudanskas-Svaras iš „G & G Sindikato“, mes, muzikantai, nesame pripratę nešioti medalių.
– Kokį juokingiausią apdovanojimą esate gavę?
Maksas: 1996-aisiais grojome Blogiausių grupių festivalyje. Buvo du pagrindiniai pretendentai jį laimėti – mes ir „Lemon Joy“.
Atsakingai rengėmės koncertui, bet mūsų būgnininkas Viačeslavas nuo ryto stipriai gėrė.
Į sceną užlipti jis dar sugebėjo, bet sugrojo tik pusantros dainos ir nugriuvo.
Žinoma, laimėjo „Lemon Joy“. Buvo baisiai gėda, bet festivalio rengėjas Dovydas Bluvšteinas mums įteikė apdovanojimą, kurį pavadino „Už nuopelnus tėvynei“. Apie mus laikraščiai dėl to rašė daugiau nei apie „Lemon Joy“.
Olegas: Būtume nujautę, kad taip bus, būtume ir mes su būgnininku prisilupę.
Maksas: Tai nereiškia, kad niekada nesame į sceną ėję neblaivūs, bet laikui bėgant tiesiog darosi nebeskanu.
– 20 metų – gražus skaičius. Ar „Biplan“ gali sulaukti ir keturiasdešimties?
Maksas: Kodėl ne? Mums tai gyvenimo būdas. Neįsivaizduoju, ką daryčiau, jei nebūtų grupės.
