Kalnų parke dvi dienas koncertuos ir tie, kuriems antroje devintojo dešimtmečio pusėje teko stovėti „Lituanikos“ scenoje, ir tie, kurie apie šį renginį žino tik iš pasakojimų.
Roko veteranų gvardijai atstovaus grupės „Antis“, „Bix“, su vokalistu Povilu Meškėla po ilgos pertraukos pasirodysianti „Katedra“, „Rebelheart“, svečiai iš Rusijos – „Akvarium“, grupės „Mašina vremeni“ lyderis Andrejus Makarevičius.
Be to, atvyksta ir vyresnės kartos klausytojams gerai pažįstami latviai „Jumprava“, 23-iojo gimtadienio proga trumpam atsikursianti grupė „Airija“.
Tačiau sceną gaus ir jaunesni – pavyzdžiui, dainininkas Saulius Prūsaitis ir bohemiško jaunimo numylėtiniai „ba.“ bei „Garbanotas bosistas“.
Šeštadienio programą vainikuosiančios grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas į „Lituanikos“ sceną pirmąsyk žengė prieš 29 metus. „Lietuvos rytui“ jis sakė, kad šio festivalio reikšmė „Anties“ karjerai – milžiniška.
– „Antis“ festivalyje „Lituanika“ grojo 1986 ir 1987 metais. Kuo jums pačiam įsiminė tie pasirodymai? – paklausiau A.Kaušpėdo.
– Jie buvo labai skirtingi. 1986 metais grupėje grojo vien architektai, scenoje atrodėme kaip gatvės chuliganai.
Aš pasipuošiau Elvio Presley šukuosena, juoda striuke, plačiomis kelnėmis. Grojome tokį pankišką bliuzą vėlai naktį, nes net nebuvome įtraukti į oficialią programą.
Po metų jau buvome visiškai kitokie. Pasikeitė grupės sudėtis, jau grojo dabartiniai „Anties“ nariai Gintautas Rakauskas, Vaclovas Augustinas, Linas Būda. Vilkėjome frakais, buvome išsidažę kaip vampyrai. Į sceną net įvažiavome motociklu su lopšiu – su šalmais.
Per metus tapome kone didžiausia Lietuvos roko „olimpine viltimi“, 1987-aisiais „Lituanika“ mums skyrė pagrindinį festivalių prizą. Nuo debiutantų iki žvaigždžių – per metus. Būtent 1986-ųjų festivalis mums pritaisė sparnus, o 1987-ųjų – pelnė tarptautinę šlovę. Po jo tapome žinomo Rusijos kritiko Artemijaus Troickio numylėtiniais, keliavome po Europą su „perestroikos“ grupės etikete.
Jei nebūtų buvę „Lituanikos“, „Anties“ skrydis nebūtų buvęs toks ryškus.
– Dabar linksma žiūrėti tų pasirodymų nuotraukas?
– Viskas ten buvo gerai. Pamenu, į sceną atsivežėme lovą, viename gale pastatėme manekeną su peruku, o kitame – mano seserį Jolantą, irgi su peruku, atrodė taip pat. Ji stovėjo nė nekrustelėdama – pusę koncerto. Iki dainos „Laima“, kai ji numojo ranka ir išėjo.
Visi buvo sužavėti. Mes jau tada buvome teatrališki.
Pamenu, jūsų dienraštis pirmajame puslapyje išspausdino mano nuotrauką iš festivalio šalia rusų dainininkės Žanos Aguzarovos. Buvo neįtikėtina – „Anties“ iki tol niekas nebuvo pastebėjęs. Per vieną dieną tapome labai populiarūs.
– Į festivalį atvykdavo garsių muzikantų iš Vakarų ir visos tuometės Sovietų Sąjungos. Ar mezgėsi draugystė?
– Ne. Reikia suvokti, kad ta pati Ž.Aguzarova 1986-aisiais buvo superžvaigždė, dievaitė. Šalia jos scenoje stovėti buvo tas pat, kas dabar su grupės „U2“ dainininku Bono. Grupę „Akvarium“ pamatyti savo akimis buvo neįtikėtina sėkmė.
Dėl šio festivalio Lietuva staiga tapo Sovietų Sąjungos roko sostine, nes per trejus festivalio metus čia atvyko visos žymiausios grupės. Beje, laisvai dainuoti apie kai kuriuos dalykus vis dar nebuvo galima, bet vieni kitus drąsindavome.
– „Lituanikos“ jubiliejaus festivalis kelia diskusijų – ar įmanoma antrąsyk įbristi į tą pačią upę?
– To niekas ir nedarys. Festivalis šį savaitgalį – tam tikras paminklas, nes tauta, kuri mini savo svarbias sukaktis, yra kultūringa. Niekas čia nebandys atkurti tų laikų atmosferos.
Bet jaunajai kartai – puiki proga dar pamatyti tuos senuosius muzikos personažus, kurie vis dar groja, nes galbūt jau nebus kitos progos, kai tiek jų susirenka vienoje vietoje.
Be to, bus labai įdomus Vladimiro Čekasino projektas – visiškas šiupinys, avangardo, laisvojo džiazo, roko, absurdo koncertas, kuriame mes su daugeliu kitų dainininkų irgi dalyvausime.
Mano akimis, V.Čekasinas yra Lietuvos Frankas Zappa – nenuspėjamas muzikos išdykėlis.
Kultūringi muzikos klausytojai neturėtų to praleisti.
Labai džiaugiuosi, kad atvyksta A.Makarevičius, kuris karštai palaiko Ukrainą ir dėl to gimtinėje tapo atstumtuoju.
Tai tikro rokerio elgesio požymis. Andrejus neperėjo į komfortiško muzikos senuko gyvenimą, laikosi savo principų ir sąžinės.
Tokių žmonių, kurie atlaikė Vladimiro Putino sistemos spaudimą, Rusijos muzikos pasaulyje liko nedaug – jie arba išvyko, arba nutilo. O jis išliko ten ir kalba.
– Šiais laikais Lietuvoje vyksta daugybė koncertų, atvyksta ryškiausios užsienio žvaigždės. Ar „Lituanika“ atsiminimai tebėra aktualūs?
– Laikai pasikeitė. „Lituanikos“ jubiliejus išties yra gurmaniškas pasirinkimas. Apgailestauti, kad į jį tikrai neateis 30 tūkstančių žmonių, būtų kvaila. Prie brangaus vyno ir itališko sūrio pas mus eilės niekada nesirikiavo.
Jei ateis keli tūkstančiai žmonių – bus gerai. Bet tai bus elitinė auditorija.
– Festivalio jubiliejus lyg ir įpareigoja žiūrėti į praeitį. Kokį pasirodymą rengia „Antis“?
– Grosime tai, kas širdžiai artima šiandien. Pusė programos – senoji, pusė – naujoji „Antis“. Bus ir ironijos, ir džiaugsmo.
Džiaugiuosi, kad 2007-aisiais sugrįžusi „Antis“ atrado naują impulsą, tapo aktuali iš naujo.
Sakyčiau, dabar mūsų klausytojai – net trijų skirtingų kartų.
