Britai „Mumford & Sons“ šiuo metu – viena populiariausių
pasaulio grupių. Užkariavę ne tik Europos, bet ir sunkiai
įkandamą JAV rinką, jie nebijo keistis.
Kas dar prieš keletą metų buvo šie muzikantai? Vieno žinomo
britų atlikėjo nuomone, „mulkiai su bandžomis, kurie dainas
rašo pasišviesdami žibaline lempa“. Nuo devyniolikto amžiaus
medkirčius primenančių rūbų ir akustinių instrumentų – ši
grupė iš tiesų atrodė kiek pasiklydusi laike. Nenuostabu, kad
ją taip pamėgo kantri stiliaus gerbėjai už Atlanto.
Todėl šis albumas yra didžiulė staigmena. „Mumford & Sons“
atrado elektrines gitaras, galingą roko priedainių skambesį ir
beveik visiškai atsisakė „linksmųjų kaimiečių iš Britanijos
pievų“ įvaizdžio.
Rizikinga? Neabejotinai. Bet net jei nuo jų nusisuks vienos
kitos Teksaso smuklės lankytojai, turėtų atsirasti gerbėjų,
kurie iki šiol nė nenorėjo žiūrėti į „Mumford & Sons“ pusę.
Juolab svarbiausia čia – ne forma, o turinys. „Wilder
Mind“ yra pilnas stebėtinai gerai parašytų melodijų, kurios į
pasąmonę įsismelkia iš pirmo sykio. Pavyzdžiui, titulinė daina
– liūdnokas kūrinys, labai primenantis Bruce'ą Springsteeną.
Arba pilniems stadionams sutvertas, rupaus skambesio
garantuotas hitas „The Wolf“.
Tiesa, „Mumford & Sons“ jausmingumas niekur nedingo, o
vokalisto Marcaus Mumfordo balse, atrodo, atsirado dar daugiau
įdomų spalvų. Pasitraukę iš sau patogios muzikinės zonos, šie
muzikantai atrodo dar įdomesni.
Įvertinimas – 9 iš 10. Grupės vaizdo klipas „The Wolf“:
