Dainininkas Artūras Žabas-Beissoul ir prodiuseris Einius Jarutis jau kurį laiką suka ratus per Ukrainos klubus, konflikto kamuojamoje šalyje sulaukia žiniasklaidos dėmesio, nesunkiai parduoda bilietus į savo koncertus. Nauja lietuvių sėkmės istorija savo šalyje ir kitose užsienio teritorijose, kurią dabar bandoma dar labiau stiprinti šiuo šešių dainų minialbumu.
Jo pasirodymo proga išleisti ir specialūs kvepalai, o tai liudija dueto požiūrį į savo karjerą. Stilingi, ekstravagantiški, keistai besirengiantys ir tekstus rimuojantys – net jei jums nepatinka muzika, išskirtinis grupės įvaizdis kuriamas labai sėkmingai.
„Chamillion“, kaip ir ankstesni dueto kūriniai, nardo kažkur tarp elektroninės popmuzikos klasikų „Pet Shop Boys“ ir dabartinių panašios muzikos žvaigždžių stiliaus. Išskirtinis dalykas vienas – savotiškas Artūro vokalas, dėl kurio jis vis įtariamas balso stygų anomalijomis. Šiame leidinyje, beje, atsiskleidžia dar daugiau to balso galimybių – dainoje „Heaven“ Artūras falcetu natas raito taip, kad net neatspėtum, kas čia dainuoja.
Visos dainos – išradingai aranžuotos, lengvai melancholiškos, beveik visų prasmę sunku suprasti, bet to turbūt šis duetas ir nori. Viskas angliškai, išskyrus dainą „Upė“ – bet ir ta dainuojama taip, kad pirmas penkias eilutes nė nesupranti, kokia čia kalba.
Pagrindinė problema – panašu, Beissoul ir Einius kiek užsižaidė su skambesiu, o melodijoms pritrūko laiko ir įkvėpimo. Ankstesniame albume „Laikas Paikas“ buvo mažiausiai trys dainos, kurias galėjai paniūniuoti (pavyzdžiui, gal ir banali, bet labai įsimenanti „Summerrain“). „Chamillion“ to nėra – yra didelė dozė muzikinio manieringumo, o nuo to iki tuščio maivymosi yra vienas žingsnis. Beissoul ir Einius jos neperžengė, bet yra pavojingai arti.
Įvertinimas – 7 iš 10.
Daina „Chamillion“:
