„Nustojau maivytis, tiesiog darau tai, ką geriausiai moku“, – šį albumą tiesiai šviesiai „Lietuvos rytui“ nupasakojo E.Lubys. Yra mažiausiai pora ženklų, kad 31-erių dainininkas nemeluoja – nebeliko Amberlife'o slapyvardžio, visos 10 dainų parašytos lietuviškai.
Įsivaizduokite, kad Andrius Mamontovas yra 15 metų jaunesnis, užaugo klausydamasis ne „Electric Light Orchestra“, o „a-ha“ ir kitų panašių svajingų skandinaviškų popgrupių. Gali būti, kad jo muzika skambėtų panašiai kaip dabar Edgaro.
Ir kalba čia eina ne tik apie dainų tekstus iš serijos „tuščios rankos, tylūs žodžiai, diena ir naktis, angelai ir paukščiai“. Edgaras, kaip ir Andrius, aria tą pačią lengvai poetiškos melancholijos vagą, lygiai taip pat mėgsta kiek senamadiškus sintezatorių garsus, lygiai taip pat albumo viršelyje dėkoja indų išminčiams už įkvėpimą (Andrius tai darė prieš 20 metų).
Jei prieš porą metų projekte „Feral“ Edgaras suko į „Depeche Mode“ skambesį, dabar viskas paprasčiau. Melodingas, gana standartinis poprokas su ryškiais priedainiais, nutaikytas į paprastus klausytojus, kokie gali ateiti ne tik snobiškuose didmiesčių klubuose, bet ir provincijos kultūros namuose.
Toks, kad pusę dainų čia skambančių dainų tikrai galėtų dainuoti kad ir Gytis Paškevičius ar Česlovas Gabalis – neįtartumėte, kad kažkas ne taip. Stipriausia albumo korta – į „Euroviziją“ nepatekusi daina „Karnavalas baigės“ (kaip papildomas kūrinys čia įdėta ir angliška jos versija).
Regis, pačiam E.Lubiui ji patinka taip, kad dar vienas kūrinys „Mėlynam mieste“ skamba lyg jos tęsinys. „Begalybė virš nakties“ išsiskiria trankesniu priedainiu ir tamsesne nuotaika, bet šiaip E.Lubys – romantikas iš prigimties, ir tai akivaizdu beveik visas 40 albumo minučių. Ramaus, save suradusio kūrėjo muzika – be stereotipus triuškinančių naujovių, bet pakankamai solidi ir skoninga.
Įvertinimas – 8 iš 10.
E.Lubio daina „Gyvenk“:
