„Ši grupė mane išgelbėjo“, – prisipažino žymaus suomių kolektyvo „Apocalyptica“ lyderis Eicca Toppinenas, po poros savaičių su bendražygiais vėl atvyksiantis į jau pamėgtą Lietuvą.
„Šiuo metu labiausiai noriu poilsio, tiesiog porą savaičių pasėdėti Suomijos kaime. Ką tik baigėme keturiasdešimties koncertų seriją Amerikoje, po pasaulį trankomės nuo praėjusių metų spalio, keturis sykius skridome per Atlantą“, – pokalbio pradžioje prisipažino Eicca.
39-erių muzikantas tokiu ritmu gyvena jau du dešimtmečius – nuo tada, kai JAV grupės „Metallica“ dainas violončelėmis sugroję suomiai tapo muzikine sensacija.
Trankią muziką grojantys violončelininkai, scenoje energingai kratantys galvą. Atrodė, kad tai – trumpalaikis pokštas, tačiau šįmet išleistas „Apocalyptica“ albumas „Shadowmaker“ yra jau aštuntasis, žymių metalo hitų perdirbinius repertuare jau seniai pakeitė originalūs kūriniai, koncertai iki šiol vyksta pilnutėlėse salėse.
Kaip tai pavyksta? „Apocalyptica“ nuolat suranda ką nors nauja. Grupė pradėjo veiklą kaip violončelininkų kvartetas. Dabar joje – trys violončelės, tačiau jau daug metų turi būgnininką.
Naujasis jų karjeros etapas vėl kitoks. „Shadowmaker“ – pirmasis albumas grupės istorijoje, kuriam ji pasikvietė pastovų dainininką – buvusį JAV roko žvaigždės Slasho kolektyvo vokalistą Franky Perezą.
Jis su „Apocalyptica“ atvyks ir į Lietuvą – naująją savo programą suomiai liepos 9-ąją gros sostinės Valdovų rūmų kieme.
Niekas tiksliai nebesuskaičiuoja, kiek sykių Lietuvoje viešėjo „Apocalyptica“, pirmąsyk čia užsukusi prieš 16 metų. Žiūrovams vis negana. Ir, kaip interviu „Lietuvos rytui“ prisipažino E.Toppinenas, tai jį labai džiugina.
– Koks pirmas prisiminimas išplaukia, kai pagalvojate apie Lietuvą?
– Mes tiek daug visko esame jūsų šalyje veikę. Net ir vaizdo klipą filmavome. Bet labiausiai įsiminė viena pirmųjų viešnagių 2000-aisiais.
Tada grojome (Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose. – Red.) ne tik mes, bet ir garsi britų grupė „Motörhead“. Koncertas buvo reklamuojamas kaip mūsų dvikova.
Grojome pirmi, žiūrovai ėjo iš proto, po to pastebėjau, kad per „Motörhead“ pasirodymą daug žiūrovų išėjo iš salės. Vadinasi, laimėjome rungtynes. (Juokiasi.)
– Albumas „Shadowmaker“ – pirmas sykis, kai jūsų grupėje yra pastovus dainininkas. Kas įkvėpė šį žingsnį?
– Įrašę praėjusį albumą susėdome ir pradėjome sukti galvą – turime daug dainų, kurioms reikėtų balso. Daryti kaip anksčiau, kai kiekvieną kūrinį dainuodavo vis kitas žymus atlikėjas? Nebeįdomu.
Norėjosi to tikro vieningos grupės jausmo, nepriklausyti nuo kitų žmonių kaprizų.
– Kol kas jis į grupę priimtas porai metų. Ar gali likti joje ilgiau?
– Priklausys nuo to, kokių idėjų turėsime po tų dvejų metų. Bet tikriausiai su juo įrašysime dar vieną albumą, nes Franky puikiai pritapo.
Tai net keistoka – keturi vaikinai iš Suomijos šiaurės, puikiai sutariantys su dainininku, kuris augo Las Vegase ir yra kilęs iš Kubos. Atrodytų, visiškai skirtingi charakteriai, bet mūsų humoro jausmas ir aistra muzikai labai panašūs.
– Tai dabar dėmesio centre – jis, o jūs su violončelėmis – antrajame plane?
– Ne. Dainos su vokalu sudaro trečdalį koncerto, likusią dalį – instrumentiniai kūriniai. Mes vis dar scenoje lakstome su violončelėmis ir kratome galvą.
„Apocalyptica“ tuo ir įdomi – visi grupės nariai turi skirtingą įvaizdį, yra savaip ryškūs ir nenuobodūs. Šiuo požiūriu esame kaip viena iš tų dabar populiarių berniukų grupių. Berniukų grupė iš pragaro. (Juokiasi.)
– Ar jau mokote savo dainininką groti violončele?
– Ne, bet jis turbūt lengvai išmoktų. Franky puikiai groja gitara, būgnais, klavišiniais. Jei tik jis norės, mielai pamokysiu.
– Esate garsūs, bet porą mėnesių žymiausia suomių grupė pasaulyje buvo kita – „Pertti Kurikan Nimipäivät“ („Eurovizijoje“ dalyvavę proto negalią turintys muzikantai. – Red.). Jie nepateko į finalą, kaip ir su jumis dainą įrašiusi vokiečių grupės „Die Happy“ vokalistė Marta Jandova, atstovavusi Čekijai. Ką tai sako apie šį konkursą?
– Aš jo šįmet nė nežiūrėjau. Kad Marta ten dalyvavo, išgirdau tik iš jūsų.
Labai džiaugiausi, kad į „Euroviziją“ suomiai išrinko „Pertti Kurikan Nimipäivät“. Gaila, kad jie nepateko į finalą, bet siųsti šią grupę buvo išties pankiškas požiūris.
„Eurovizija“ man nieko nereiškia. Tai nėra muzikos konkursas. Jis net nepadeda išgarsėti. ABBA būtų išgarsėję be „Eurovizijos“. Celine Dion jau buvo populiari, kai laimėjo. Išskyrus juos ir suomius „Lordi“, neprisimenu nė vieno kito „Eurovizijos“ laimėtojo. Karnavalas, ir tiek.
– Suomija į šį karnavalą ne kartą siuntė metalo ar sunkiojo roko grupes. 2007-aisiais Helsinkyje grojote „Eurovizijos“ scenoje. Jeigu jūsų prašytų, ar sutiktumėte rungtis šiame konkurse?
– Ne, jokiu būdu. Net dėl pokšto – ne, dar kartą ne.
2007-aisiais buvo kitaip – mes nesivaržėme, o kaip garbės svečiai atstovavome Suomijos kultūrai, specialiai mums buvo sukurtas specialus apšvietimas, choreografija.
Turiu bičiulį muzikantą Estijoje, kuris kasmet neduoda ramybės, nes nori, kad su juo dalyvautume „Eurovizijos“ atrankoje.
Bet tikrai nieko nebus.
– Auginate 17 ir 13 metų sūnus. Ar jie groja muzikos instrumentais?
– Ne. Vienas keletą metų grojo gitara, kitas – būgnais. Bet tada nusprendė, kad muzikantais nenori būti. Ar jie klausosi tėvo muzikos? Kartais. Bet vyresnysis sūnus Eelis labai mėgsta elektroninę šokių muziką ir visokius keistus įrašus – pavyzdžiui, iš senų Rusijos televizijos reklamų. Jaunėliui Ilmari labai patinka senas repas.
– Kitoje grupėje „Cherry & The Vipers“ grojate būgnais. Esate geras būgnininkas?
– Ne, aš išvis nesu būgnininkas. Bet man sugebėjimų pakanka, kad gročiau grupėje. (Kvatojasi.) Profesionalūs būgnininkai gali pagroti bet ką, o aš galiu groti tik tam tikrą muziką.
– Tos grupės vokalistė yra jūsų sutuoktinė – aktorė Kirsi Ylijoki. Ar geras sumanymas kurti grupę su žmona?
– Puikus. Kai su žmona gali išvažiuoti į kokio nedidelio miestelio klubą, pagroti suknisto rokenrolo, išgerti alaus – tai puikus laisvalaikis. Šiuo metu tos grupės reikalai kiek apleisti, nes groju su „Apocalyptica“, bet sausį su žmona tikiuosi įrašyti antrąjį albumą.
– Esate praleidęs tik vieną „Apocalyptica“ koncertą – 2007-aisiais. Kodėl?
– Nes buvau pakviestas į Suomijos prezidentės priėmimą, skirtą Nepriklausomybės dienai. Grupė tą vakarą Strasbūre grojo be manęs. Girdėjau, kad grojo siaubingai. (Kvatojasi.)
Bet negalėjau atsisakyti tokio kvietimo – jaučiau, kad atstovauju ne tik sau, bet ir visai Suomijos roko, metalo scenai. Būti pakviestam į tokį priėmimą – didelė garbė.
– Bet juk valstybiniai priėmimai – labai nuobodus reikalas.
– Tik ne mūsų šalyje. Suomijoje viskas kitaip. Susirinko daug puikių žmonių, buvo daug alkoholio, daug kas pasigėrė. Susiradau ten daug naujų draugų.
– Kai subūrėte „Apocalyptica“, jūsų dėstytojai prestižinėje Helsinkio akademijoje prognozavo, kad po kelerių metų grįšite pabrukęs uodegą ir eisite groti į orkestrą. „Apocalyptica“ gyvuoja jau 22 metus.
– Taip, ir mums puikiai sekasi. Ši grupė mane išgelbėjo. Nesu prieš klasikinę muziką, esu grojęs orkestruose, kartais patikdavo, kartais būdavo bjauru.
Be to, man nepatinka dėstyti. Mėgstu kamerinę muziką, bet iš jos Suomijoje niekaip nepragyvensi. Todėl „Apocalyptica“ man – idealus variantas. Jei ne ši grupė, galbūt niekada nebūčiau kūręs savo muzikos.
Šįmet sukurtas „Apocalyptica“ vaizdo klipas „Cold Blood“:
