„Nevairuoju gražios mašinos, neįsidėjau krūtų, mano žmona nėra banditė, todėl turbūt iš esmės nesu įdomus“, – pokalbį sau tipišku stiliumi pradėjo Tomas.
Šį savaitgalį jam sukako 33-eji. Nuo to laiko, kai su grupe „Gravel“ vos nelaimėjo „Eurovizijos“ atrankos ir pelnė „Bravo“ Metų debiuto statulėlę, daug kas pasikeitė.
Anksčiau aštriai socialinius reiškinius ir lietuvišką muziką komentavęs Tomas dabar atrodo ramesnis, „Bravo“ ceremonijos apskritai nebėra, o pagal dabartinę „Eurovizijos“ atrankos sistemą jis neturėtų jokių galimybių laimėti.
Tik to, regis, jam ir nereikia. „Mano albumas pridarys daug nuostolių, nes išlaidoms padengti reikėtų parduoti aštuonis tūkstančius egzempliorių, o to tikrai nebus. Bet man tiesiog patinka rašyti dainas. Šis albumas bus vidutinio amžiaus krizės pradžios apdainavimas per 40 minučių“, – patikino vienas įdomiausių pastarojo dešimtmečio Lietuvos scenos veikėjų.
Atsisveikino triukšmingai
Buvo laikas, kai „Gravel“ nuolat rodė televizija, o T.Sinickis teisėjavo vaikų talentų TV konkursuose.
Paskui ši sostinės lenkų grupė triukšmingai iširo per koncertą Vilniuje – įniršęs Tomas išdalijo gitaras žiūrovams. Liko du albumai ir daug įrašų internete, kurie iki šiol nepamiršti.
„Man iki šiol keista, kad dvidešimtmečiai kartais gatvėje prieina ir kažką pasakoja apie „Gravel“ dainas. Malonu, žinoma“, – gūžtelėjo pečiais buvęs grupės lyderis.
Per prabėgusius septynerius metus jis į sceną ėjo tuziną kartų – kartais vienas, kartais su buvusiu „Gravel“ gitaristu savo broliu Miroslavu Sinickiu. Jokių minčių atkurti „Gravel“ nebuvo ir nėra.
Politika beveik nebesidomi
Viena iš daugybės priežasčių, dėl kurių Tomas pasitraukė iš aktyvaus muzikavimo, buvo jo racionalus mąstymas – groti roką Lietuvoje pasirodė visiškai nepelninga.
Į informacinių technologijų verslą pasinėrusiam įmonės direktoriui taip atrodo ir dabar, bet pinigai – ne viskas.
„Groju ne dėl pinigų, o dėl savo vaikų. Jie auga, pradeda suprasti žodžius, bet neturi ko klausytis, todėl reikėjo, kad tėtis ką nors padarytų“, – dėstė su žmona Justina tris sūnus – penkerių Patriką, trejų su puse Luką ir aštuonių mėnesių Benediktą – auginantis T.Sinickis.
Prieš keletą metų jis buvo sukūręs dainą „Dek, parlamente“, o interviu nevengdavo aštrokai papasakoti, ką mano apie Lietuvos politikų sugebėjimus.
Dabar politika jam rūpi mažiau, dainininkas dievagojasi pats į ją niekada neisiantis.
„Naujose mano dainose nėra politikos. Šiuose savivaldybių rinkimuose nebalsavau. Koks man skirtumas, ką išrinko Vilniaus meru?
Trečdalį metų gyvenu Anykščiuose, be to, 80 dienų per metus darbo reikalais būnu užsienyje.
Jei pasiūlytų balsuoti „Lufthansa“ skrydžių bendrovės direktoriaus rinkimuose, man tai būtų daug svarbiau nei tai, kas valdys prasiskolinusį Vilnių. Jis buvo ir liks geriausias Lietuvos miestas, jokio skirtumo, kas valdys.
Aš dabar apskritai mažai žinau apie Lietuvos politiką.
Gal kiek nervina tik švietimo politikos klausimai, nes matau, kaip geriausi Lietuvos moksleiviai išvyksta mokytis į prastus užsienio universitetus“, – svarstė T.Sinickis.
Nenori gąsdinti A.Mamontovo
Pirmąjį solinį albumą Tomas pavadins „Mylimas vyras ir sūnus“. Visos vienuolika dainų įrašytos lietuviškai – Vilniuje, buvusio grupės „The Perfect Pill“ vokalisto Germano Skorio studijoje.
Tiesa, garso korekcijos atliktos legendinėje Didžiosios Britanijos studijoje „Abbey Road“ – šio reikalo specialisto Franko Arkwrighto, dirbusio su „Oasis“, „Blur“, „Coldplay“, „The Smiths“ ir kitomis muzikos žvaigždėmis.
„Lietuviai, žinoma, tai būtų padarę geriau. Bet tada jau skambėtų taip stipriai, kad išgirdęs Andrius Mamontovas išeitų į pensiją, o aš to visai nenoriu“, – ironizavo T.Sinickis.
Muzika? Ji bus artima rokui, įrašyta gyvai skambančiais instrumentais, dominuos elektrinės gitaros, nors prieš porą metų Tomas dalyvavo ir bardų festivalyje „Akacijų alėja“ – kaip tada pasakojo, už honorarą, kurį panaudojo kepsninei pirkti.
„Bardu aš netapau. Tie, kurie to tikisi, labai nusivils“, – pažadėjo dainininkas.
Visų dainų tekstai – apie patį Tomą, nors pasiklausiusi jo mama vis tiek įtarė, kad tarp eilučių sūnus šaiposi iš politikų.
„Tai netiesa. Šis albumas – egocentriškas instrumentinių-vokalinių kūrinių rinkinys. Pirmoji daina, kurią pristatysiu, vadinasi „Juokas pro ašaras“. Ji apie egzistavimo beprasmybę“, – smaginosi T.Sinickis. Pirmadienį naują jo kūrinį pradės transliuoti radijo stotis „LRT Opus“, ta proga dainininkas ryte kalbės jos eteryje.
Metus gyveno be feisbuko
Porai albumo dainų jis ketina sukurti vaizdo klipus, o rudenį galbūt surengti vieną kitą koncertą. Jų, iškart perspėjo, nebus daug, nes „tiesiog neapsimoka“.
Visus 2014-uosius jis nė sykio neapsilankė feisbuke, tačiau sugrįžus internete aplink Tomą vėl pradėjo burtis gerbėjai. Dominti žmones – tai talentas ar tiesiog sėkmė?
„Didžiausia mano sėkmė – puiki žmona. Į socialinius tinklus grįžau tik tam, kad informuočiau apie naujas dainas ir dar kartais paločiau ant Mokesčių inspekcijos.
Dėl viešumo, gerbėjų – supratau, kad iš to jokios realios naudos. Man tiesiog patinka groti“, – nusijuokė T.Sinickis.
Naujoji T.Sinickio daina „Juokas pro ašaras“ – lrytas.lt skaitytojų dėmesiui:
