Parduoti 10 eurų kainuojančius bilietus į klubinį lietuvių grupės koncertą – ne taip jau paprasta. Per pastaruosius porą mėnesių patyliukais buvo atšaukta nemažai net ir iš TV ekrano gerai pažįstamų atlikėjų pasirodymų įvairiuose miestuose.
„Garbanotas Bosistas“ „telike“ pasirodo retokai, bet šiai grupei, rodos, to ir nereikia. Dar prieš porą metų į jos pasirodymus Vilniuje ateidavo keli šimtai gerbėjų, suviliotų minialbume „Venera“ skambėjusios muzikos su stipriu psichodelinio roko prieskoniu.
Festivalius išmaišę muzikantai su broliais Mantu ir Šarūnu Joneikiu priešakyje atrodo ir groja taip, tarsi išties būtų gimę keliais dešimtmečiais anksčiau. Išpažįsta meilę gospelams, bliuzui, kantri ir „Led Zeppelin“ muzikai, pasakoja, kad groti gitaromis juos išmokė vienuoliai pranciškonai ir greta pasaldintų Lietuvos popžvaigždžių atrodo kaip ateiviai iš kitos planetos.
Akivaizdu, kad tai veikia. Nepaisant pavadinimo, kurį įsiminti užsieniečiai neturi jokių galimybių, „Garbanotas Bosistas“ jau laukiami už Lietuvos ribų ir viltingai įvardijami kaip vieni tų, kurie gali ten pramušti kelius mūsų šalies jaunajai muzikai.
Grupė šįmet jau pasirodė festivalyje MENT Slovėnijoje, o šio mėnesio viduryje kels sparnus į du svarbius muzikos verslo festivalius Didžiojoje Britanijoje – „The Great Escape“ ir „Liverpool Sound City“. Gegužę albumo pristatymo koncertai vyks ir Rygoje, Taline bei Londone.
Koncertas „Lofte“ prasidėjo kone „žvaigždiškai“ – sceną dengiant baltai užuolaidai, ant kurios per pirmąjį kūrinį šmėžavo muzikantų šešėliai.
Kritusi ji atidengė didžiuliais augalais, gėlėmis (muzikantai vėliau aiškino, kad jas vazonuose užaugino jų mamos) ir trimis ekranais puoštą sceną, kurioje įsitaisiusi grupė koncertą pradėjo prieblandoje.
„Bandžiau pasakyti kažką normaliai“, – nusijuokė vokalistas Š.Joneikis po prakalbos apie tai, kaip smagu matyti užsipildantį „Loftą“ ir kaip smagu išleisti albumą.
Šnekų šį vakarą buvo dar daug – nuo raginimo choru padainuoti grupės vadybininkei iki padėkų motinoms ir draugėms.
Vakaro muzika – gana skirtinga, nuo plėšti kartu su grupe tinkamų priedainių, kurie tiktų ir „Visagino country“ scenoje, iki ištęstų instrumentinių intarpų su efektais iškraipytais klyksmais ir negailestingu gitaros prievartavimu.
Dabartinis grupės etapas, iš anksto skelbė muzikantai, yra šiek tiek nutolęs nuo ankstesnių polinkių į psichodelinį roką. Tačiau kai vieną dainą grupė grojo maždaug 15 minučių, galėjai tuo rimtai suabejoti.
Taip, kartais muzika pernelyg priminė žinomos užsienio grupės „Tame Impala“. Bet aišku viena – „Garbanotas Bosistas“ nuoširdžiai mėgaujasi tuo, ką daro su savo muzika. Ir tas jausmas tikriausiai persiduoda žiūrovams – daugiausia miesto jauniems žmonėms, kurie nesiskirstė ir salėje nuo publikos spūsties kūnu žliaugiant prakaitui.
Metų pabaigoje M.A.M.A. apdovanojimų rengėjams tikriausiai teks sukti galvą, į kurią kategoriją rašyti „Garbanotą Bosistą“ – prie roko ar alternatyvios muzikos. Koks bebūtų apibūdinimas, trečiadienio vakarą ši grupė parodė, kad jau šiandien yra pribrendusi didesnėms scenoms.
