Kelis dešimtmečius gyvuojančios grupės lyderis – dažnas svečias Vilniuje dar nuo jaunystės. Šiandien 61-erių žilabarzdis „Rusijos roko senelis“ (tai pusiau oficiali Boriso pravardė) Lietuvos sostinėje turi dešimtis draugų, mėgstamus restoranus ir daug su šiuo miestu susijusių prisiminimų.
Kone dešimtmetį į Vilnių dainuoti jis atvyksta kiekvieną pavasarį – savo gero bičiulio, koncertų rengėjo Marko Šliamovičiaus kvietimu. Kartais – su vis besikeičiančios sudėties grupe, kartais – vienas. Visada gerai nusiteikęs ir nenuspėjamas.
B.Grebenščikovo įrašytos muzikos – tiek daug, kad sunku ją sudėti į vieną žanro stalčių. Prieš ketvirtį amžiaus jis dainavo angliškai, dirbo su britų dueto „Eurythmics“ nariu Dave'u Stewartu ir bandė kurti kažką panašaus į modernų (tuo metu) poproką. Soliniame albume „Russkij albom“ žaidė su religiniais įvaizdžiais ir senąja rusų kalba. Kai kuriuose „Akvarium“ albumuose – su griežtesniu roko skambesiu. Rusijoje jis kartais vadinamas vietiniu Bobu Dylanu – ir dėl poetiškų dainų tekstų, ir dėl to, kad nevengia reikšti savo pilietinės pozicijos, ir dėl meilės bliuzo bei kantri skambesiui.
Šįkart B.Grebenščikovas ir jo bendražygiai į Vilnių atvežė ramią, jaukią programą. Scenoje – rytietiškas paveikslas, senoviški šviestuvai ir medžiai vazonuose, ant grindų – kilimas, muzikantai – susėdę ant kėdžių, Boriso rankose – akustinė gitara.
Pasiklausyti B.Grebenščikovo rinkosi marga publika – nuo simpatijų jo kūrybai seniai neslepiančio Andriaus Mamontovo su žmona Inga iki festivalio „Mados infekcija“ rengėjos Renatos Mikailionytės.
Žiūrovų – kiek mažiau nei įprasta „Akvarium“, bet „Forum Palace“ salė – artipilnė. Į sceną žengęs B.Grebenščikovas pasidžiaugė scenos dydžiu, dėl kurio nesijaučia aukščiau už žiūrovus, ir pradėjo beveik dviejų valandų trukmės koncertą, sudėliotą iš įvairių laikotarpių dainų.
Rinktis jis tikrai turi iš ko – iki pernai išleisto solinio albumo „Solj“, kurį kritikai vadina vienu geriausių Boriso darbų per visą karjerą. Arba kūrinio, kurį įrašė su britų roko legenda Robertu Wyattu.
Istorijų papasakoti irgi galėtų daug – nuo vakarėlių su ryškiausiomis Vakarų žvaigždėmis iki prieš keletą atliktos širdies kraujagyslių šuntavimo operacijos ar kelionių į Nepalą prieš kiekvieno naujo albumo įrašus. Arba painių santykių su moterimis – Borisas yra vedęs buvusio savo grupės bosisto Aleksandro Titovo (kuris su juo trečiadienį grojo Vilniuje) žmoną ir įsivaikinęs jų dukterį.
Tačiau geriausiai jam sekasi pasakoti muzikos kalba – ramiu balsu ir lyrika, kuri trečiadienį taip užliūliavo žiūrovus, jog ir pats Borisas pradėjo kalbėti, esą reikėtų pagroti kažką energingesnio.
Iš pradžių muzikantai, atrodė, scenoje prastai jautė vienas kitą. Repeticija irgi užsitęsė – į „Forum Palace“ susirinkę žiūrovai pusvalandį laukė koridoriuje.
Tačiau įsibėgėję jau dovanojo daug džiaugsmų „Akvarium“ gerbėjams – tarp jų ir daug plojimų sulaukusią baladę „Gosudarinia“ ir vieną rečiau skambančių Boriso dainų „Koni bezpredela“.
Raminantis, neprovokuojantis, giedros nuotaikos – toks ir išliko šis koncertas, dar dvylikai mėnesių numalšinęs „Akvarium“ klausytojų troškulį. Patys muzikantai, beje, per bisą troškulį malšino kokteiliais, kuriuos plakė į sceną išėjęs barmenas. Prieš renginį sklandė kalbos, kad kokteiliais jie ketino vaišinti ir žiūrovus, bet to nedarė.
„Pirmą kartą Borisą Grebenščikovą pamačiau 1986-aisiais. Jis tada buvo jaunas, lieknas, energingas, apsivilkęs jūreivišką palaidinę (visai kaip aš). Po to dar daug kartų lankiausi jo koncertuose per pastaruosius 29-ius metus. Tačiau šiandien koncertas buvo geriausias iš visų mano matytų. Sukauptas, nerėkiantis, subtilus, pilnas niuansų ir puikių dainų“, – po koncerto socialiniuose tinkluose džiaugėsi A.Mamontovas.
Susitikimas po metų? Jis tikriausiai bus – be to pačiam B.Grebenščikovui tikriausiai kažko trūktų.
