Britų prodiuseris M.Ronsonas buvo svarbus atlikėjos Amy Winehouse sėkmės kalvis. Kaip ir dirbdamas su ja, jis vis dar jaučiasi, tarsi jo pase įrašyta gimimo data būtų keliais dešimtmečiais pavėluota. Ir tai visai nėra blogai.
Marko svajonių era – aštuntasis dešimtmetis, kai planetą valdė „disco“ ir soulo muzika. Taip šiame albume beveik viskas ir skamba – nuo gitaros ir pučiamųjų garsų iki svečių, kurių Markas pasikvietė tikrai puikių. Pavyzdžiui, pirmąją ir paskutinę dainą įrašyti padėjo legendinis Stevie Wonderis, kuris su bet kuo neprasideda. O hitą „Uptown Funk“ – simpatijų retro stiliui irgi neslepiantis dainininkas Bruno Marsas.
Ši uždegančio ritmo daina, tapusi milžinišku hitu, yra puiki, bet tuo pačiu ir labiausiai įsimenantis dalykas per beveik 40 albumo minučių.
Tiesa, Andrew Wyatto dainuodama baladė „Crack In The Pearl“ išsiskiria asketišku skambesiu, o „Leaving Las Feliz“ irgi turi šiek tiek įdomesnę aranžuotę. Tačiau pernelyg didelė šios muzikos dalis tiesiog imituoja praėjusius laikus, nepateikdama nieko naujo.
Visa tai dar būtų pusė bėdos, jei čia atsirastų bent viena tokia melodija, kaip, pavyzdžiui, senus laikus irgi pervirškinantis, visos planetos šokių aikšteles drebinęs prancūzų „Daft Punk“ hitas „Get Lucky“.
Bet čia nėra nieko panašaus. M.Ronsonas imituoja senųjų laikų meistrus, tačiau nesugeba prie jų priartėti muzikos kompozicijomis. Žodžiu, geriausiu atveju – muzika tingios sekmadienio popietės fonui. Tai, ką M.Ronsonas nuveikė su A.Winehouse, išlieka nepralenkta jo karjeros aukštuma. Po šio albumo labai panašu, kad tai vis dėlto buvo labiau jos, o ne šio prodiuserio nuopelnas.
Įvertinimas – 7 iš 10.
Vaizdo klipas „Uptown Funk“ (su Bruno Marsu):
