Prieš penkerius metus apie šį kuklų vaikinuką su sportbačiais ir gitara, dėl meilės muzikai metusį vidurinę mokyklą, žinojo tik Anglijos barų lankytojai.
Folko, ritmenbliuzo, hiphopo elementus savo kūryboje sujungęs E.Sheeranas rašo dainas apie savo kasdienybę – meilę, asmenukes, feisbuką, savo karjerą ir gerbėjus. Ir rašo taip įtaigiai, kad į vasarą Londono Vemblio stadione vyksiančius tris jo koncertus parduota 240 tūkstančių bilietų.
Panašu, kad jis prieš keletą metų atsirado laiku ir vietoje – kai publika pavargo nuo plastikos operacijomis kūną patobulinusių, išsipusčiusių, besimaivančių žvaigždžių. Čia pasirodęs Edas, pats save vadinęs „keistai atrodančiu vaikiu“, buvo paprastas ir mielas kaip kiemo žaidimų draugas.
Hitų „The A Team“, „Lego House“, „Sing“, „Thinking Out Loud“ autorius ir atlikėjas paprastas ir kuklus buvo ir užkulisiuose. Smalsus žvilgsnis, šypsena, tą savaitę jau nuotraukose iš penkių koncertų matyti raudoni sportbačiai ir nė lašelio pasipūtimo.
Apie E.Sheerano koncertą Vilniuje galite paskaityti čia, o apie susitikimą su gerbėjais – čia.
Dėmesio jis visur stengiasi skirti savo gerbėjams. Pavyzdžiui, Čekijoje atšaukė interviu, tačiau susitiko su būreliu gerbėjų, kuriems dalijo autografus ir fotografavosi kartu.
E.Sheeranas išlieka paprastas, nors pramogų pasaulyje dabar yra tiesiog plėšomas į gabalus. Per savaitę jis surengė šešis pasirodymus penkiose šalyse – JAV, Čekijoje, Lenkijoje, Italijoje ir Lietuvoje. Tarp šių pasirodymų – ir muzikos apdovanojimų ceremonija „Grammy“.
Praėjusį penktadienį Varšuvoje koncertavęs britų dainius iš ten keliavo ne į Vilnių, o į Italiją, kur surengė pasirodymą San Remo festivalyje. Iš Italijos jis sekmadienį atskrido tiesiai į koncertą Vilniuje, o iškart po jo autobusu išvyko į Rygą.
– Per savaitę koncertavote šešis kartus – penkiose šalyse, dviejuose žemynuose. Kaip pavyksta nepervargti? – lrytas.lt paklausė E.Sheerano.
– Man viskas gerai. Tiesiog bet kur, kur turiu laisvą valandą, bandau pamiegoti.
– Kada pastarąjį kartą turėjote atostogas?
– Per Kalėdas. Tai buvo pirmosios ilgesnės atostogos per keletą metų. Bet liepą baigsis mano gastrolės, tada ir pailsėsiu.
– Gastrolių viršūnė – trys koncertai Londono Vemblio stadione. 80 tūkstančių žiūrovų – nebaisu groti prieš tokią didelę minią? Pirksite lazerius ir pirotechniką?
– Nemanau. Turbūt scenoje būsiu vienas, kaip ir čia. Jokių fejerverkų ar šokėjų.
Prieš penkerius metus turbūt nebūčiau patikėjęs, kad tris vakarus grosiu tame stadione. Bet tada daugelis dalykų, kurie dabar man vyksta, būtų atrodę neįtikėtini.
O dabar manau, kad tiesiog reikia tikėti savo jėgomis. Jei galiu aš, tai gali pasiekti bet kas.
– Prieš savaitę „Grammy“ ceremonijoje pretendavote į tris statulėles, bet nė vienos negavote. TV transliacijoje atrodėte nusiminęs.
– Keistas dalykas tie „Grammy“. Kai žiūri per televizorių, beveik nesuki galvos. Bet kai sėdi toje salėje, pirmojoje eilėje, atsiranda azartas, pradedi tikėti, kad laimėsi.
Dabar nesu nusivylęs, nes tą savaitgalį grojau su „Electric Light Orchestra“, Johnu Mayeriu, Herbie Hancocku, „The Roots“, Beyonce ir Gary Clarku jaunesniuoju.
Susipažinau su Stevie Wonderiu, Gladys Knight. Vakarieniavau su Beyonce ir Jay-Z.
Tokia patirtis apibrėžia mane kaip atlikėją. O štai laimėta statulėlė – ne.
– Prie restorano, kuriame vakarieniavote su Beyonce ir Jay-Z, jūsų laukė minia paparacų. Apie ką kalbėjotės su šia garsių atlikėjų pora? Ką nors sukursite kartu?
– Kai eini vakarieniauti, nesikalbi apie darbus. Kalbiesi apie gyvenimą, muziką, šeimą.
Tai pirmas kartas, kai normaliai, išsamiai pabendravau su Jay-Z ir Beyonce.
Negalvojau „ei, parašykim kartu dainą“, tiesiog klausinėjau, kaip jie gyvena. Kokia muzika jiems patinka.
Dainą kartu gal kada ir įrašysime, kas žino, bet man įdomiau pasikrapštyti tų žmonių smegenyse, sužinoti, kas juos domina, kaip jie pateko į muzikos verslą, kaip jame taip ilgai išsilaikė.
– Savaitgalį vienoje apklausoje jūsų daina „Thinking Out Loud“ paskelbta geriausiu visų laikų kūriniu apie meilę.
Ji pralenkė netgi „I Will Always Love You“, kurią dainavo Whitney Houston.
– Skaičiau apie tai. (Šypsosi.) Turbūt balsuoja jaunimas, mėgstantis šių dienų dainas.
„Thinking Out Loud“ – dabar populiarus kūrinys. Po 10 metų niekam neatrodys, kad jis geresnis už „I Will Always Love You“.
Mano daina tikrai nėra geriausia. (Juokiasi.) Aš tik perdirbau daugelį geriausių meilės dainų.
– Atrodote labai paprastas ir nepasipūtęs, nors esate beprotiškai populiarus. Kaip pavyksta tokiam išlikti?
– Man irgi būna pasipūtimo akimirkų. Bet save reikia apsupti žmonėmis, kurie nebijo trinktelėti, kai tai nutinka.
Pramogų pasaulis keičia žmones. Kartais galvoji, jog užaugai didesnis, nei esi iš tiesų.
Laimei, aš turiu žmonių, kurie mane nuleidžia ant žemės.
– Kai dabar kalbamės, už durų virpa keliolika merginų, kurios laukia susitikimo su jumis. Ar tos akimirkos kartais būna nejaukios?
– Tikrai taip. Kartais pats nežinau, kaip reikėtų elgtis. Imuosi iniciatyvos, kviečiu nusifotografuoti. Tai geriau nei klausti, ką gerbėjai norėtų daryti. Nes tada visi stovi it įbesti ir nežino, ką dabar sakyti.
– Kokią keisčiausią gerbėjų dovaną esate gavęs?
– Neseniai man padovanojo „Katopolį“. Toks žaidimo „Monopolis“ variantas su katėmis. Geriausia, ką esu gavęs.
- Ko jūsų gyvenime dabar labiausiai trūksta?
– Beveik nieko. Mano gyvenimas – puikus. Gal trečiojo albumo. Mėgstu koncertuoti, bet man jau net niežti, kaip smarkiai noriu eiti į studiją ir kurti naujas dainas. Kita vertus, kai tai padarysiu, vėl pasiilgsiu koncertų. Žolė už tvoros visada žalesnė.
– Kada paskutinį sykį važiavote metro Londone?
– Prieš penkis mėnesius. Mieste buvo mašinų spūstys, tai sėdau į metro ir nuvažiavau į Lesterio aikštę centre. Visai nieko. Patogu, greita. Važinėju retai, bet gal tik todėl, kad retai būnu namie.
– Kokį neteisingiausią gandą apie save esate girdėjęs?
– Esu saugomas nuo tų gandų. Stengiuosi pernelyg nesigilinti.
Bet girdžiu juokingų istorijų iš gimtojo Hebden Bridžo miestelio. Atrodo, ten yra panašių į mane žmonių, kurie prikrečia visokių nesąmonių, o po to visi mano, kad tai padariau aš.
– Kartą jūsų buvo paprašyta telefonu padainuoti nuo nepagydomos ligos mirštančiai gerbėjai. Kitąsyk priėmėte sunkiai sergančios merginos sužadėtuvių žiedą. Tokių istorijų – ne viena. Tai turėtų būti sunku psichologiškai.
– Stengiuosi atsiriboti, negalvoti apie tai. Tai – reikalai, svarbesni už mane. Jei galiu savo daina praskaidrinti kito žmogaus dieną, padarysiu tai. Neturiu teisės tokiomis aplinkybėmis galvoti, kaip sunku man pačiam.
– Karjeros pradžioje glaudėtės draugų svetainėse. O ką brangiausio nusipirkote, kai pradėjote daug uždirbti?
– Namą. Tai turi būti kiekvieno žmogaus brangiausias pirkinys. Jei turite ką nors, už ką mokėjote daugiau nei už savo namus, elgiatės neteisingai.
Brangios mašinos? Aš nė nevairuoju automobilio. Tiesa, turiu nemažai gitarų, kai kurios – tikrai brangios.
– Ar yra muzikantas, kurio pakviestas viską mestumėte ir dabar lėktumėte pas jį?
– Ne. Niekada neatšaukčiau koncerto. Po jo galiu sėdėti studijoje iki penkių ryto, taip yra buvę, bet koncertas – svarbiau.
Jei klausiate, su kuriuo muzikantu svajoju padirbėti, tai – amerikiečių dainininkas S.Wonderis. Bet nedrįsčiau pasiūlyti jam kartu įrašyti savo dainos. Nes mano dainos tiesiog per prastos.
Pakaktų, kad galėčiau tiesiog pasėdėti studijoje ir pažiūrėti, kaip jis dirba. Būtų fantastika.
– Antradienį – jūsų 24-asis gimtadienis. Kaip švęsite?
– Dar nežinau. O kaip pasiūlytumėte? Būsiu Taline. Ten daug barų? Puiku, vadinasi, tiesiog eisime į vieną jų.
