Po keleto metų pertraukos išleistas „Pelenų“ albumas žymi svarbią asmeninę sukaktį - vokalisto Česlovo Gabalio 50-asis gimtadienis užkoduotas ir šio disko (už kurį grupė nominuota M.A.M.A. Metų roko grupės kategorijoje) pavadinime.
Viena geriausiai žinomų Lietuvos roko grupių sugrįžta su 43 minutėmis muzikos, kuri nepateiks jokių revoliucijų, bet maloniai sušildys tuos, kurie ištikimai renkasi į „Pelenų“ koncertus nedideliuose klubuose. Būtent čia, sakė Č.Gabalis, grupė jaučiasi geriausiai. Albumas padeda suprasti, kodėl taip yra. Mat „Pelenų“ muzika ir yra skirta tiems ištikimiausiems, be didelių vilčių susirasti naujų gerbėjų. Viskas gražu, paprasta ir mielai senamadiška - lyg atsuktum laiką tris dešimtmečius atgal.
Pernai gana aršiu sunkiojo roko projektu „Minor Modesty“ nustebinęs Česlovas šiame albume yra ramesnis, prikimęs balso tembras - atpažįstamas nuo pirmų sekundžių. Šiurpokas viršelis turi mažai ką bendra su muzika - albume skamba tas pats melodingas rokas su vis išlendančiais kietais gitarų pašėliojimais (ypač - dainose „Kol žvaigždės kalba“ ir „Žalios akys“).
Nepasakysi, kad „Pelenai“ visai neieško nieko nauja. Pavyzdžiui, „Žinau“ - kiek keistesnio skambesio daina, kurioje netikėtai daug elektroninių garsų, šiuolaikiškesni ritmai pasigirsta ir dainoje „Laisvės kariai“.
Bet visa kita išduoda grupės pagarbas tradicijoms. Baladė su didingu priedainiu „Žaidimas“, užuominos į bliuzą kūrinyje „Viską turiu“, akustinių gitarų melancholija paskutinėje dainoje „Neliūdėk, kad sapnas baigės“ - visa tai yra seni geri „Pelenai“ be jokių išsidirbinėjimų.
Beje, ta paskutinė daina kai ką išduoda - ji skamba lyg bandymas iš naujo parašyti žymiausią grupės dainą „Lopšinė“. Žinoma, nesėkmingai - ta sena baladė ir toliau iškilusi virš visos „Pelenų“ kūrybos. Kita vertus, tokią dainą savo kolekcijoje norėtų turėti bet kuri roko grupė.
Įvertinimas - 8 iš 10.
Daina „Kol žvaigždės kalba“:
