Amerikiečių reperis Pitbullis - unikalus personažas dabartiniame muzikos pasaulyje. Viena vertus, vargu ar kas norėtų klausytis dainos, kurioje skambėtų vien jo balsas. Kita vertus, jo pažinčių ratas - toks, kad kone kiekviename kūrinyje svečiuojasi vis kitas žinomas vokalistas.
Be to, jis - puikus šou kūrėjas, už Atlanto prirenkantis pilnas arenas, nors tie garsūs jo bičiuliai „dainuoja“ tik iš ekrano. Žodžiu, artistas, kurio muzika skirta labiau žiūrėjimui, o ne klausymui.
Albumas „Globalization“ šio įspūdžio nepakeis. Ryškiausia daina - pabaigoje įdėta „We Are One“ su Claudia Leitte ir Jennifer Lopez, tapusi šią vasarą vykusio pasaulio futbolo čempionato himnu.
Visa kita - tokia keistai sterili, iščiustyta, „plastmasinė“ kūryba su Pitbullio greitakalbe apie seksą, paplūdimius ir laukinę meilę. Uždėta ant hiphopo, elektroninės šokių muzikos, ritmenbliuzo ir Lotynų Amerikos ritmų keptuvės.
Dievaži, norėtųsi išskirti bent vieną tikrai puikų kūrinį, bet sunku tokį rasti. Žinomu motyvu paremtas „Fireball“ su dainininku Johnu Ryanu? Tai lyg ir turėtų būti hitas, bet neįkvepia. Gal šiek tiek išsišoka tik daina „Celebrate“ iš animacinio filmo apie Madagaskaro pingvinus, bet ir tai - banalu.
Pitbullio bėda - kad šįkart čia nėra nė vieno tokio ryškaus (kad ir kvailo) kūrinio, kaip „Timber“ su Kesha ar „Rain Over Me“ su Marcu Anthony. Anie du bent jau turėjo tą pavydėtiną savybę - supranti, kad visiška nesąmonė, bet rankos ir kojos vis tiek kilnojasi.
Svečių kalibras šį sykį irgi menkesnis. Jei anksčiau Pitbullis repavo su Shakira, Christina Aguilera, Enrique Iglesiu, šiame albume jo prisivilioti draugai - su kuklesniais pasiekimais. Kur kas mažiau įspūdinga, nei tikėjosi net ir šio scenos veikėjo gerbėjai - o jie muzikinių stebuklų šiaip jau niekada ir nelaukė.
Įvertinimas - 6 iš 10.
Klipas „Fireball" (su Johnu Ryanu):
