Prieš trejus metus „Roxette“ koncertavo Vilniuje. Šį vakarą gros Kauno „Žalgirio“ arenoje minėdami ypatingą progą – grupės 30-mečio jubiliejų.
Grupė pasaulyje išgarsėjo 1988-aisiais ir gerą dešimtmetį dominavo radijo ir muzikinių TV kanalų eteryje – jos hitų „The Look“, „It Must Have Been Love“, „Joyride“ beveik neįmanoma nežinoti, jeigu jums daugiau nei keturiasdešimt.
Gražią šlovės pasaką 2002-aisiais nutraukė vokalistei Marie Fredriksson diagnozuotas smegenų auglys.
Pasakojama, kad prieš operaciją dainininkė net dėl viso pikta atsisveikino su artimaisiais, o po jos keletą metų skyrė reabilitacijos procedūroms.
Šiandien 56-erių atlikėja nedalija interviu ir turi daug laiko skirti poilsiui. Tačiau tebejaučia scenos alkį – būtent Marie iniciatyva 2009-aisiais duetas grįžo į sceną, o prieš mėnesį pradėjo jau antras po dainininkės operacijos pasaulines gastroles.
Apie partnerės įveiktą išbandymą, grupės kasdienybę ir ateities planus „Lietuvos rytui“ telefonu pasakojo pagrindinis grupės dainų autorius, vokalistas ir gitaristas 55-erių P.Gessle.
– Šios gastrolės, kuriomis švenčiate grupės trisdešimtmetį, truks iki 2016-ųjų.
Drąsus planas, turint omenyje, kad prieš septynerius metus išvis neatrodė, jog Marie kada nors galės koncertuoti, – pradėjau pokalbį su „Roxette“ įkūrėju.
– Taip, bet mes viską protingai sudėliojome. Kelias savaites grojame Rusijoje, Baltijos šalyse, Suomijoje. Tada – poros mėnesių pertrauka. Tada pagrosime Naujojoje Zelandijoje, Australijoje.
Vėl poros mėnesių pertrauka. Ir taip toliau.
Tai ne tik dėl Marie. Visi turime vaikų, rūpesčių namie, todėl tiesiog nebegalime iš namų išvykti porai metų.
– Kaip sekasi Marie? Po tokios operacijos, kokią patyrė ji, mažai žmonių ryžtųsi grįžti į sceną.
– Ji puikiai laikosi. Dainuoja dar geriau nei per ankstesnes gastroles.
Taip, ji turi problemą dėl dešinės kojos. Kartais jai sunku išlaikyti pusiausvyrą, tad į sceną eina basa. Tai liekamasis reiškinys po operacijos. Jai reikia nuolat mankštinti kojos raumenis, lankytis sporto salėje. Marie negali greitai vaikščioti.
Bet visa kita – gerai. Marie gauna tiek šilumos iš publikos, kad tai panaikina visus nepatogumus. Man tiesiog didžiulis malonumas su ja būti scenoje.
Jos sveikata – ne tokia kaip mano ar jūsų, kartais ji jaučiasi puikiai, kartais – prasčiau.
Bet mes viską pasveriame ir žinau, kad dėl šių gastrolių viskas bus gerai.
Grupė labai užsivedusi, 11 koncertų Rusijoje buvo puikūs. Scenoje muzika skamba geriau nei per ankstesnes gastroles. Taip, esu tikras, bus ir Kaune.
– Jūsų įrašų studija vadinasi „Tits & Ass“ – „Papai ir subinė“.
Koncertų turą pavadinote XXX, o tai gali reikšti ir pornografinio filmo žymėjimą. Jūs nepratę labai rimtai į save žiūrėti, ar ne?
– Būtent. Mes labai mėgstame pasijuokti iš savęs. XXX reiškia 30 metų scenoje, bet tikrai gali reikšti ir tai, ką sakote jūs. Beje, jūs pirmas žurnalistas, kuris į šį sutapimą atkreipė dėmesį. Puiku. (Juokiasi.)
– „Roxette“ sukūrė kelias dešimtis dainų, kurios žinomos visame pasaulyje.
Kaip iš jų pasirinkti tinkamas koncertui?
– Labai sunku. Mums visada norisi groti naujas dainas. Bet juk koncertuojame daugelyje miestų, kur nesame buvę anksčiau, – ten publika tikrai nori išgirsti populiariausius senus kūrinius.
Turime gal 15 dainų, kurias tiesiog privalome groti. Ir dar kelias dešimtis, kurias gal norėtume groti, bet koncertas negali trukti tris valandas. Dauguma koncertų, į kuriuos pats einu, man atrodo per ilgi. Pavargstu ir atsibosta.
– Mokate iš savęs pasišaipyti. Teko girdėti, kad kai kuriuos populiarius kūrinius vertinate prastai.
– Pavyzdžiui, „Almost Unreal“ man atrodo visai padori daina, o Marie jos nemėgsta.
Nemanau, kad esame išleidę dainą, kuri yra visiškas mėšlas. Bet niekada negali atspėti ar suprasti, kodėl daina tampa populiari.
Pavyzdžiui, mūsų daina „June Afternoon“ man atrodo kur kas geresnė nei „Dressed For Success“, bet klausytojai kur kas labiau mėgsta antrąją, ir tiek.
– Mačiau Ukrainos TV reportažą, kur buvo stebimasi, kad su Marie gyvenate skirtinguose viešbučio kambariuose – žurnalistė buvo įsitikinusi, kad jūs vyras ir žmona. Kokių dar mitų apie save yra tekę girdėti?
– Šis buvo vienas geriausių. Anksčiau žurnalistai norėdavo kalbėtis tik su Marie. Jie manė, kad ji – „Roxette“ lyderė, o aš jos vadybininkas ar padėjėjas.
Prisipažinsiu – žiauriai įsižeisdavau. Bet tai jau buvo seniai. Dabar viskas gerai – mes labai seni, tad žmonės jau žino mūsų istoriją ir nebedaro tokių klaidų. (Kvatojasi.)
– Neseniai įrašėte muzikos su elektroninės muzikos dievuku Davidu Guetta. Jis – visai kitoks kūrėjas.
– Taip, tai įdomi patirtis. Man įdomu, kaip tokie žmonės kuria. Aš rašau tradicines popdainas, o jie sėdi prie kompiuterio ir kuria muziką iš keturių akordų, kurie vis kartojasi. Ir tai puikiai skamba! Elektroninė šokių muzika mane intriguoja.
– Internete – daug nuotraukų, kuriose – jūsų dainų žodžius išsitatuiravę gerbėjai. Jus tai stebina?
– Taip, tas publikos atsidavimas – nesuvokiamas. Ypač Pietų Amerikoje – ten gerbėjai išvis išprotėję.
Nukeliauji į Rusijos užkampį, miestus, kurių net pavadinimų nemoki ištarti, o po pusmečio į Argentiną. Nors žmonės skirtingų rasių, tikėjimo, pomėgių, visi žino mūsų dainas.
Gal dėl to aš, „U2“ ar „The Rolling Stones“ nenori baigti karjeros – nėra nieko, kuo galėtum šį nuostabų jausmą pakeisti.
– Jaunosios kartos žvaigždės dabar žavisi devintojo dešimtmečio muzika, kai debiutavote ir jūs.
Naujausias pavyzdys – JAV dainininkės Taylor Swift albumas, įkvėptas tos epochos. Kodėl taip yra?
– Tai normalu. Kai pradėjau groti, mane įkvėpė septintojo dešimtmečio muzika.
Devintasis dešimtmetis įdomus, nes tai – sintezatorių išvešėjimo metas, technikos revoliucija muzikoje.
Bet dauguma tada įrašytų dainų skamba siaubingai. Kai dainas pradėta leisti kompaktinėse plokštelėse, įrašyti skaitmeniniu būdu, tai tik pakenkė muzikai.
Net mūsų tų laikų įrašai skamba prasčiau, kažkaip neseksualiai. Taip jau yra.
– Turite viešbutį, gaminate vyną ir šampaną.
Yra dar koks verslas, kuriuo norite užsiimti, bet atidedate senatvei?
– Ne, tikiuosi, niekada neišeisiu į pensiją ir iki mirties būsiu muzikantas. Visa kita – mažiau svarbi veikla.
Bet viešbutį turėti smagu – jis mano gimtajame mieste, Baltijos jūros paplūdimyje.
Gyvename šalia, mano žmona daug laiko skiria viešbučiui.
Vieną dieną aš pamaniau, kad viešbučiui reikia namų vyno.
Pažįstu daug vyndarių iš Prancūzijos, Italijos, Pietų Afrikos Respublikos – tai ir paprašiau jų pagalbos. Baigėsi tuo, kad dabar gaminu septynių rūšių vyną. Bet tai – labiau pomėgis, o ne verslas.
