Vieną dieną jis – populiaraus miuziklo personažas, kitą – traukia žinomas dainas TV studijoje, trečią – jaukiame klube dainuoja su porą dešimtmečių gyvuojančia grupe „Pelenai“, ketvirtą – moko dainuoti vaikus. Toks dar 1997-aisiais „Bravo“ ceremonijoje geriausiu Lietuvos vokalistu pripažinto Č.Gabalio gyvenimas. Dainininkas sako, kad būtent ištikimybė muzikai - svarbiausias jo laimėjimas.
Rokui sielą pardavusio Česlovo prikimusio balso su niekuo nesupainiosi. Scenoje jis jaučiasi puikiai, tik dalyti interviu iki šiol kuklinasi.
– 50 metų – ką rokeriui reiškia tokia sukaktis? – paklausiau Č.Gabalio.
– Nei daug, nei mažai. Turbūt nemeluoja tie, kurie sako, kad metų tiek, kiek jautiesi. Aš nesijaučiu 50-ies.
Nesureikšminu gimtadienių. Šiandien namie pasėdėsime su draugais, ir tiek, be jokių fejerverkų. Užvakar koncertu Vilniuje pristatėme naują „Pelenų“ albumą, tad daug kas mane jau pasveikino.
Buvo labai maloni staigmena – net 70 žmonių iš Plungės atvyko (šiame mieste prabėgo dainininko vaikystė. – Aut.). Išsinuomojo autobusą ir atvažiavo. Tarp jų buvo pirmosios grupės, kurioje dainavau mokyklos laikais, vadovas Juozas Milašius, džiazo gitaristo Juozo Milašiaus tėvas. Tam žmogui esu daug skolingas, juk tik dėl jo einu šiuo keliu.
– Jau gavote dovanų?
– Padovanojo žemaitiškos duonos, vaisių, nes sakė, kad labai „kūdai“ atrodau. (Juokiasi.) Radijo laidų vedėja Daiva Tamošiūnaitė padovanojo gražią knygą apie Žemaitiją.
– Naujo albumo „Zona 51“ bent jau pavadinime aiški užuomina į jūsų amžių.
Kokią muziką dabar groja „Pelenai“?
– Skambesys gal kiek skiriasi, stengiamės eiti koja kojon su laiku. Bet stilius liko tas pats – rokas. Albumą prodiusavo gitaristas Martynas Kuliavas – čia skamba dvi jo parašytos dainos.
Beje, šįkart iš 11 dainų – tik dvi baladės. Nesinori groti vien tokių dainų kaip „Lopšinė“ (populiariausia „Pelenų“ daina. – Aut.). Negali visą laiką žmonių migdyti. Net stengiamės neįtraukti jos į koncertų repertuarą, bet tauta pati išsireikalauja.
– Žiniasklaidai buvo pranešta, kad naują dainą „Neliūdėk“ neva įkvėpė jus užklupusi liga.
– Nieko sau, kažkokia fantazija. Neįsivaizduoju, kas čia per ligos, kas čia taip sugalvojo. (Kvatojasi.) Tą dainą juk parašė mūsų grupės narys Gintas Banys savo sūnui Pijui. Niekada nesivėlėme į skandalus, tad kas nors kitas pasistengė.
– Pernai parodėte visai kitokį savo veidą – kieto ir šaižaus balso rokerio grupėje „Minor Modesty“. Ar tai tik eksperimentas?
– Žiūrėjau šou „Auksinis balsas“, kuriame vieną įdomų dalyką pasakė Egidijus Sipavičius.
Vienu metu reikėjo rinktis – dainuoti komercinę muziką, kad užsidirbtum, arba dainuoti tai, kas patinka, ir nekreipti dėmesio į nieką.
Povilas Meškėla pasirinko pastarąjį variantą. O Egidijus prisipažino – išdavė savo pomėgius ir dainavo taip, kad užsidirbtų.
Tai štai – su „Minor Modesty“ atidaviau duoklę muzikai, kuri mano sieloje. Niekada tokio sunkaus roko anksčiau nesu dainavęs. Nors ta muzika Lietuvoje nebus priimtina daugeliui, tikiuosi, kad ta grupė dar gyvuos.
– Kur dabar Lietuvos scenoje yra rokas ir grupė „Pelenai“?
– Mes mėgstame koncertus mažesnėse salėse – taip esi arčiau žiūrovų.
Geriau daug tokių koncertų nei vienas didelis arenoje. Populiarumas – sąlyginis dalykas. Svarbiausia gerai dirbti savo darbą.
Roko Lietuvoje yra, bet jis kažkoks pogrindinis. Atleiskite, į bet kokį popsinį š... susirenka pilnos didžiulės salės, bet lietuvių rokeriai jų niekaip nesurinktų. Dėl šito liūdna.
- Dalyvaujate TV projektuose, miuzikluose. Jums norisi kuo daugiau dirbti ir užsidirbti?
- Ne, pinigai man nėra svarbiausi. Į televiziją mielai išvis neičiau. 28 metus dainuoju, o vis tiek bijau kamerų. Prieš jas visiškai sutrinku, nemoku atsipalaiduoti. Kamera man - svetimkūnis.
O muzikiniai teatro pasirodymai - kas kita. Reikia džiaugtis, kad kviečia. Daugelis dainininkų norėtų ten patekti, bet ne visi gali.
– Jubiliejus – metas pagalvoti apie nueitą kelią. Kas jame nutiko geriausio?
– Tai, kad stoviu scenoje ir dainuoju. Geriausia, ko galėjau tikėtis ir visada norėjau.
Aš laimingas, kad esu dainininkas.
