Tiek profesionaliosios, tiek popmuzikos scenoje ji jau ne naujokė ir tai matyti iš to, kokia ji ambicinga ir konkurencinga.
- Kodėl nusprendei pasirinkti Catrinah pseudonimą?
- Tai naujas projektas ir naujas pavadinimas, sukurtas kartu su komanda. Išsirinkome jį dėl asociacijų su mano vardu. Galvojome apie daug variantų – nuo lotyniškų pavadinimų iki dažniausiai naudojamų žodžių mūsų žodynuose. Todėl šŠiandien kartu su įrašų kompanija pristatau save kaip Catrinah, o po savaitės isgirsite mano debiutinį singlą „You Need a Friend”, kurį jau spalio 9 d. bus galima įsigyti „iTunes", o vėliau ir kitose didžiausiose internetinėse muzikos parduotuvėse.
- Baigusi džiazinio dainavimo studijas, savo karjerą plėtoji įvairiuose muzikos stiliuose ir žanruose – ar šio plataus požiūrio išmokė akademija, ar asmeninės savybės?
- Muziką dievinu ir ja gyvenu. Kartais darau pertraukas ir nieko neklausau ištisas savaites. Įkvėpimas ateina nelauktai, ir puolu kurti. Tai su niekuo nepalyginamas jausmas, kai naktį pašoki iš lovos ir bėgi prie lapo arba diktofono ir užrašai tai, kas tave taip kankino ir nedavė ramybės. O tada dažnai ir pasijaučia perklausytos muzikos įtaka. Savo „muzikinėje skrynelėje“ kaupiu dainas ir idėjas, kurios, tikiu visa širdimi, įgis formą ir bus klausomos žmonių. Mano muzikinį skonį formuoja džiazo klasika, senas geras soulas, regis, hiphopas, folkas, patinka ir šiuolaikinė popmuzika, tačiau jai aš esu itin reikli. Šiuo metu pradėjau domėtis ir elektronine muzika. Kiekvienas stilius turi savo energiją, ir aš džiaugiuosi galėdama būti gana universali ir neapsiriboti vienu stiliumi.
- Kiek tavo sceninis įvaizdis ir atliekamų dainų turinys atitinka tikrąją tave?
- Tikriausiai kol kas mane atspindi mano dainų tekstai, melodijos. Su įvaizdžiu aš dar linkusi eksperimentuoti. Manau, viską, ką aš darau bendradarbiaujant kartu su kitais žmonėmis, priklauso ir nuo jų suvokimo. Aš linkusi pasitikėti profesionalais tų sričių, kuriose pati nesu stipri.
- Kaip manai, ar profesionaliam atlikėjui yra būtinas toks partneris kaip muzikos vadybininkas? Kodėl?
Manau, vadybininkas labai reikalingas. Kūrėjas turėtų kurti, o vadybininkas parduoti. Tada visi būna patenkinti. Pati labai trokštu turėti patikimą ir veiklų vadybininką.
- Kuo remdamasi atsirenki, su kokiais muzikos prodiuseriais bendradarbiauti? Ar vis dėlto situacija tokia, jog jie renkasi ir atranda tave?
- Kol kas dažniau atranda mane. O aš intuityviai renkuosi su kuo verta pabandyt, o su kuo ne. Būna ir nusivylimų, bet tai juk normalu. Svarbiausia, kad su žmogumi galėtum atsipalaiduoti ir būtų lengva suprasti vienas kitą. Kitas dalykas – prodiuseris turi būti savo darbo fanatikas ir matyti atlikėjo potencialą, kruopštumas ir tikėjimas padeda pasiekti maksimaliai gerą bendradarbiavimo rezultatą. Trumpai tariant, turi įvykti chemija.
- Pakalbėkime apie baimes: atlikėjai, net ir turėdami didžiulę patirtį, kiekvieno pasirodymo metu bent šiek tiek jaudinasi arba, kas jiems taip pat nėra svetima, kovoja su scenos baime. Ar ji kankina ir tave?
- Pavadinčiau ją adrenalino doze, kurios man nuolatos labai reikia. Jeigu manęs nejaudintų išėjimas į sceną, mesčiau šią veiklą ir galbūt eičiau to jauduliuko ieškoti ekstremaliame sporte.
- O kalbant apie žmogiškąsias, labiau apčiuopiamas baimes – aukštis, vanduo, vorai, gyvatės. Kaip tu iškentei visą fotosesiją pitono ir anakondos draugijoje, būdama nuoga?
- Žinau, kokioje draugijoje tikrai negalėčiau fotografuotis – tai mažieji draugai tarakonai. Šias šlykštynes ir paveikslėlyje pamačiusi nusipurtyčiau. Fotosesijoje su gyvatėmis jaučiausi labai gerai. Tai buvo apskritai mano pirmoji rimta fotosessija, o tos elegantiškos gyvatės lėmė jos rimtumo lygį. Su pitonu mes iš tiesų susidraugavome ir buvo liūdna skirtis, jis kaip kačiukas užmigo ant mano krūtinės. Tuo tarpu anakonda labai įtariai ir nenoriai dalyvavo visame procese - jai buvo sunkiau atsipalaiduoti. Apskritai, aš labai vertinu idėją ir, manau, daug ką galėčiau padaryti dėl meno, jei tik širdimi pajusčiau, kad tai tikra ir turininga.
- Esi drąsi, profesionali, charizmatiška ir konkurencinga atlikėja – ko palinkėtum savo priešui?
- Konkurencijos jausmas man yra svetimas. Aš neturiu jo iš prigimties. Galbūt tai dėl to, kad žinau savo galimybes ir tikiu savimi. Galiu trumpai pavydėti kito kūrėjo darbštumo tuo metu, kai suprantu, kad galėčiau padaryti daugiau. Tačiau tai mano Marsą ir paskatina kurstyti ugnį ir neaptingti. Kūrybinis pyktis turi būti, bet supykti gali tik ant savęs, ant savo silpnybių. Tada nukauni tikruosius priešus – vidinius. Priešų – žmonių – nepažįstu, kai susipažinsiu – pasakysiu jiems tai į akis.
