Tai reiškia, kad ši 27-erių moteris ir toliau pina į plaukus gėles, svajingai dainuoja apie tamsius sielos reikalus ir yra tarsi vaikščiojantis „supopsintas“ Davido Lyncho filmas. Niekur nedings nei stilingi vaizdo klipai su nemaža doze erotikos, nei jautrias paauglių sielas užkabinantys tekstai ir priedainiai - tokie kaip dainų „Brooklyn Baby“ ar „Shades Of Cool“, kuriuos jau dabar galima įsivaizduoti, pilnose arenose choru plėšiamus minios šešiolikmečių. Jau nekalbant apie titulinę dainą su dramatiškai kartojama fraze „mylėsiu tave amžinai“ - ji tiesiog sutverta masinėms liūdnoms gerbėjų pamaldoms.
Tačiau kai kas ir pasikeitė. Pavyzdžiui, dainų rūbas. Jei pirmojo albumo dainos, siekiant didingo skambesio, buvo be saiko apkrautas styginių instrumentų „sienomis“, dabar viskas - kiek jaukiau ir intymiau. Tai -- akivaizdi ir protinga albumą kurti padėjusio grupės „The Black Keys“ nario Dano Auerbacho įtaka.
Dar geriau yra tai, kad su šiuo albumu dirbę prodiuseriai (tarp kurių - ir dainininkei Adele fantastiškai išgarsėti padėjęs Paulas Epworthas) paskatino Laną iš savo balso išspausti šiek tiek daugiau. Jei ankstesniame albume atrodė, kad mergina kartais dainuoja miegodama, šįkart jos vokale - daugiau gyvybės ir įvairumo.
Albumo antroje pusėje, beje, laukia staigmena - daina šiurkštoku pavadinimu „Fucked My Way Up To The Top“. Atkirtis neįvardijamai dainininkei, kuri anksčiau sakė, jog Lanos muzika - neįdomi, o tada pati iškilo, ją kopijuodama. Niekas nesako, apie ką čia, bet sklando teorija, kad kalba eina apie jauną žvaigždutę Lorde. Pasirodo, Lana moka ne tik užliūliuoti, bet ir supykti.
„Ultraviolence“ - kur kas įdomesnis, greičiau įsimenantis albumas, nei buvo šlovę jai atnešęs „Born To Die“. Jei dainininkė norėjo įrodyti, kad nėra vienos dienos žvaigždutė, jai tai tikrai pavyko.
Įvertinimas - 8 iš 10.
Daina „Ultraviolence“:
