Kai šįmet buvo paskelbta, kad J.Newmanas koncertuos festivalyje Rumšiškėse, socialiniai tinklai įkaito nuo jo gerbėjų žinučių.
Nenuostabu - pernai albumu „Tribute“ debiutavęs 24-erių Johnas yra žvaigždė, į Lietuvą atvykstanti nei per anksti, nei per vėlai. Būtent tada, kai ja žavisi muzikos pasaulis, o ne praėjus penkeriems ar dešimčiai metų.
Drąsiai net ir nepatogias mintis rėžiantis, muziką su retro atspalviais kuriantis Johnas dažnai vadinamas vyriškuoju Adele variantu.
Jis pats tik iš tokių palyginimų juokiasi, bet sunku nesutikti - senosios soulo muzikos įkvėptas vokalistas puikiai tiktų į šios atlikėjos kompaniją.
Jis užaugo nedideliame miestelyje, vaikystėje kentė skurdą, o pradėjęs daryti muzikos karjerą turėjo patirti smegenų auglio šalinimo operaciją.
„Ištraukė per nosį. Pakankamai radikalu“, - vėliau pasakojo Johnas.
Auglys nebuvo piktybinis, tačiau dainininkui tai suteikė dar vieną pamoką - gyvenimą reikia griebti dabar, nes visiškai neaišku, kas bus rytoj.
Jis tai ir daro. 2012-aisiais Johno balsas skambėjo dviejuose dideliuose grupės „Rudimental“ hituose - „Feel The Love“ ir „Not Giving In“.
Po metų jis jau paauglių (ir ne tik) auditoriją „nukirto“ savo soline kūryba. Ypač - desperatiška meilės daina „Love Me Again“, kurią galima drąsiai vadinti vienu geriausių pernai įrašytų pophitų (vien "YouTube" šis klipas peržiūrėtas 150 milijonų kartų). Nėra ko spėlioti - būtent ją paskutinę kitą šeštadienį atliks Johnas.
„Lietuva, žmogau. Tai kieta. Šįmet aš lankau daug šalių, kuriose nesu buvęs. Jaudinantis reikalas, nes kiekvieną kartą jautiesi kaip užkariautojas.
Be to, festivaliuose koncertuoti yra smagiausia. Kaip ir juose lankytis - esi toli nuo tėvų, groja muzika, turi palapinę. Tai kiekvieno paauglio svajonės išsipildymas“, - „Lietuvos rytui“ sakė J.Newmanas.
- Prieš keletą metų apie jus niekas nežinojo. Pernai „topuose“ jūsų albumas pralenkė sero Paulo McCartney. Ar lengva tai suvokti? - paklausiau J.Newmano, koncertuosiančio rugpjūčio 1-3 dienomis Rumšiškėse rengiamame festivalyje.
- Tai tikrai šiek tiek beprotiška. Žinote, Anglijoje, o ir kitur, šiuo metu vyksta keistoki dalykai. Pilna visokių „talentų“, kurie išlenda į šviesą per televizijos šou, tada tampa baisiai populiarūs, vaikosi šlovės ir prabangaus gyvenimo būdo.
Viskas jiems gerai einasi, pasaulis sukasi aplink juos, po kojomis tiesiami kilimai, o po metų jų niekas nebeprisimena. Štai tie žmonės sako, kad gyvena svajonėje.
Aš negyvenu svajonėje, aš daug metų dirbau, kad turėčiau, ką jau turiu dabar. Pats rašau muziką, tai suknistai sunkus darbas, bet ir vienas geriausių, kokius galima sugalvoti.
- Esate apie šių dienų sceną sakęs taip: „Per daug žvaigždžių, per mažai muzikantų“.
- Būtent tai ir turėjau omenyje. Bet nereikia visko piešti juodai - turiu muzikos pasaulyje nemažai gerų, talentingų draugų. Ypač britai šiuo metu kuria tikrai gerą muziką.
Tuos žodžius pasakiau, kai visi pradėjo žavėtis Miley Cyrus ir panašiomis nesąmonėmis. Klausykite, po velnių, kas tai per žmonės, ką jie išvis daro muzikos pasaulyje?
Jų pagrindinis darbas - būti įžymiems, o muzika - tai tik tarp kitko. Muzikantai turi būti vertinami dėl muzikos, o ne dėl to, kad atsiduria tinkamose kompanijose ir išsišiepę zulina raudonus kilimus.
- Bet jus juk taip pat fotografuoja ant raudono kilimo?
- Taip, bet tikiuosi, kad tai daro dėl mano dainų.
Fotografuoja ne tik renginiuose. Man nelabai patinka visa ta „paparacų“ kultūra. Kita vertus, aš suprantu, kad toks fotografų darbas. Aš visada su jais mandagiai sveikinuosi, jau žinau daugelio vardus, tada ir jie su manimi gražiai elgiasi - tiesiog paklausia, ar galėtų nufotografuoti. Jei aš girtas paryčiais griūsiu pro klubo duris - jie nefotografuos.
Nesuprantu kolegų, kurie su fotografais elgiasi šiurkščiai. Žinote, kita vertus, tik tų fotografų dėka patenkame į laikraščius, o tai padeda parduoti daugiau įrašų. Reikia tai gerbti.
Žiniasklaida yra labai galinga. Laikraščiai Didžiojoje Britanijoje per dieną gali padaryti iš žmogaus žvaigždę ir per dieną tą žvaigždę užgesinti. Bet, kita vertus, pastebėjau štai ką - jei pats nesi bjaurybė, jie tau netrukdys, tik padės.
- Jūsų vaikystė buvo nelengva. Kai buvote šešerių, tėvas jus, brolį ir jūsų mamą paliko be pinigų. Ar tie sunkumai jus šiandien įkvepia stipriau kabintis į karjerą?
- Nemanau, kad mano istorija - tokia jau liūdna. Daug šeimų tai patiria.
Bet, žinoma, tai įkvėpė. Augau mažame miestelyje, skurdžioje aplinkoje, neturėjau jokių galimybių. Du mano geriausi draugai žuvo avarijoje, tėvo išvis nemačiau. Tai išmokė rūpintis savimi ir nesitikėti kitų pagalbos. Manau, todėl aš tiesiog dabar gerai žinau, ko noriu.
- Kai pirmą kartą išgirdote savo balsą per radiją, ligoninės priimamajame laukėte smegenų auglio operacijos. Kai kūrėte pirmąjį albumą, skaudžiai išsiskyrėte su mergina. Jus persekioja nelaimės, ar ne?
- Galima dvejopai į tai žiūrėti. Turiu bičiulį, kuris didelis pesimistas, jam blogi dalykai nutinka, nes jis tokių ieško ir tikisi. Manau, tai būdinga ir menininkams.
Bet aš žiūriu kitaip - sugniuždyk tuos blogus potyrius, kurdamas kažką gero. Mano atveju - muziką. Esu žmogus, kuris visur ieško teigiamų pusių.
- Paauglystėje mokėtės mechaniko profesijos. Ar galėtumėte sutaisyti sugedusį automobilį?
- Priklauso nuo gedimo (juokiasi). Bet manau, kad susitvarkyčiau.
- Jums - 24-eri. Po koncertų rikiuojasi merginos, kurios nori susipažinti. Linksminatės?
- Manau, reikia būti atsargiam. Esu šeimos žmogus, tvirtų ir rimtų santykių šalininkas. Nemanau, kad yra kieta keliauti ir dulkintis su gerbėjomis. Kadaise tai buvo vadinama rokenrolo gyvenimo būdu, bet jokio rokenrolo aš čia nematau.
Kita vertus, aš ir šiaip labai atsargiai prisileidžiu žmones. Nenoriu, kad kažkas pasinaudotų manimi ir tuo, ko aš siekiu visą gyvenimą.
- Teko girdėti, kad norite sukurti savo drabužių liniją?
- Mano mintys nuolat sukasi apie verslą. Tačiau mados pramonė - labai sudėtinga. Sunku į ją žengti, reikia pasiruošimo, investicijų.
Vienu metu buvau lyg apsėstas - nuolat stebėjau, kaip apsirengę žmonės gatvėje, domėjausi audinių kainomis. Turiu daugybę sąsiuvinių su savo nupieštais drabužių eskizais. Minčių - per akis.
Bet paskui paklausiau savęs - ar noriu sukišti visus savo pinigus į idėją, kuria tikiu? Taip, noriu, bet tai labai sudėtinga. Kol kas neuždirbau milijonų.
Manau, pirmas žingsnis bus kolekcija kokiam dideliam parduotuvių tinklui.
- Visada stengiatės atrodyti elegantiškai. Ar kada eisite į sceną su džinsais ir marškinėliais?
- Nemanau. Koncerte Niujorke suplyšo mano kelnės. Bisui jau išbėgau su džinsais. Prisiekiu, tai vienintelis kartas, kai scenoje jaučiausi tikrai sutrikęs. Nejaučiau užsivedimo, auros.
Tai įdomi tema. Pavyzdžiui, yra toks britų komikas Leigh Francis. Kai jis kuria populiarų personažą - Keithą Lemoną, jo ranka visada yra sutvarstyta. Tai mažyčiai triukai, kurie leidžia artistui įsijausti į įvaizdį, įgyti pasitikėjimo savimi. Man tai - drabužiai.
- Esate dirbęs barmenu, stiklinių surinkėju bare, pieninėje. Kuris iš tų darbų labiausiai patiko ir nepatiko?
- Bjauriausia buvo plauti indus prabangiame viešbutyje. Mano bosas buvo labai bjaurus. Jis manęs neišleido iš darbo per mano gimtadienio, tad pasiūliau jam pačiam susiplauti savo suknistas lėkštes ir trenkiau durimis. Manau, dabar jis mano - velnias, neįvertinau to vaikėzo.
Geriausi darbai, išskyrus muziką, buvo mechaniko ir barmeno. Visi tie savaitgaliai, kai maišiau kokteilius ir neturėdavau mokėti už gėrimus.
- Kokia didžiausia prabanga, kokią sau leidote išgarsėjęs?
- Aš išmintingai elgiuosi su pinigais. Žinau, kad reikia juos investuoti, kad negalima švaistyti.
Daug pinigų skiriu mamai. Ji mane užaugino, o dabar jau aš galiu ja pasirūpinti -- ji pagaliau galėjo išeiti iš darbo pieninėje, kur praleido 35 metus.
Noriu nupirkti jai gražų namą kaime, kur aš galėčiau įsirengti ir savo įrašų studiją.
Kol kas aš dar nesu labai turtingas. Tikrai neturiu tiek, kiek Ryanas Tedderis iš „OneRepublic“ ar Pharrellas Williamsas (garsūs popdainų kūrėjai - Red.).
Daug pinigų išleidžiu muzikos instrumentams, aparatūrai. Nesutinku, kad pinigai nesuteikia laimės. Su jais tikrai galima daug nuveikti.
Didžiausias J.Newmano hitas „Love Me Again":
