JAV džiazo legenda Pharoah Sandersas, britų alternatyvos scenos pažibos „Daughter“ ir Anna Calvi, triphopo pionierius Tricky, Vokietijos elektroninės muzikos veteranai „Kraftwerk“ - tai svarbiausi šeštadienio festivalio programos vardai.
Penktadienį svarbiausio pasirodymo laikas (prieš pat vidurnaktį didžiojoje scenoje) buvo patikėtas britams „Elbow“ - ir niekas dėl to neturėtų stebėtis.
Arba kaip tik – turėtų. Mat 2001-aisiais pirmąjį albumą išleidusi grupė neatitinka standartų, kurie dažnai taikomi, pavyzdžiui, Baltijos šalių žvaigždėms.
Prieš dvejus metus jie BBC užsakymu sukūrė dainą Londono olimpiadai ir atliko ją uždarymo ceremonijoje. Kiek anksčiau laimėjo „Mercury“ statulėlę, skiriamą geriausiam britų metų albumui.
Į jų koncertus renkasi dešimtys tūkstančių žmonių. Penktadienį Salacgryvoje „Elbow“ su publika sveikinosi ir lietuviškai, tarp dainų laidė juokelius apie trauktinę, bet dar svarbiau – didžiulę minią (pranešama, kad į festivalį parduota apie 25 tūkst. Bilietų) svaigino muzika, kurios niekaip nepavadinsi banalia ar lengvai suprantama.
Švelnūs artroko atspindžiai, akivaizdi grupės „Genesis“ įtaka, sudėtingos melodijos, tekstai apie gyvenimo dramas. Galų gale – įvaizdis, sufleruojantis, jog scenoje – ne roko žvaigždės, o į darbą susiruošusi medkirčių brigada.
Nepaisant to, „Elbow“ su savo puikia kūryba šiandien yra viena populiariausių Didžiosios Britanijos grupių – naujausias albumas šovė tiesiai į pirmąją „topų“ vietą.
Apie populiarumo priežastis, gerbėjus ir „Elbow“ dabartį pasikalbėti atžingsniavo du grupės nariai – vokalistas Guy Garvey ir bosistas Pete'as Turneris. Draugiški ir labai paprasti – nė neįtartum, kad kartais jų klausosi 100 tūkstančių žmonių.
„Smagu čia. Toks idiliškas žvejų kaimas. Man atrodo, čia tokie jauni žmonės, jog dauguma jų mūsų nė nėra girdėję. Bet tai ir gerai“, - pokalbį pradėjo 40-metis Guy.
- Šįmet festivaliuose pristatote naujausią albumą „The Take Off And Landing Of Everything“ Kuo išskirtinis jis atrodo jums patiems?
Pete'as: Koncertuose jo dainas grojame dar tik keletą mėnesių, bet jau pastebėjome, kad jos „limpa“ publikai. O tai neįprasta. Paprastai prireikia net keleto metų, kad daina žiūrovams taptų ypatinga. Turiu omenyje, juk reikia jai skambant pasibučiuoti, išsiskirti ir panašiai.
Guy: Tai gal pirmas „Elbow“ albumas iš kurio neįmanoma išmesti nė vienos dainos. O, pavyzdžiui, kūrinys „Sad Captains“, jau dabar matau, bus publikos mėgstamiausia daina. Tokia, kokios grojamos bisui.
- Kita festivalyje grojusi grupė „You Me At Six“ išskyrė jus, kaip svarbiausius šių metų „Positivus“ dalyvius. Ką jums reiškia jaunesnių muzikantų pripažinimas?
Guy: Kai tai girdime, staiga pajuntame, kad visiems mums – apie 40. Žavu, kad jaunimas giria. Kita vertus, nemanau, kad esame madinga grupė – bet nė vienam iš mūsų tai pernelyg nerūpi.
- Susibūrėte prieį 23 metus. Daugiau nei dešimtmetį laukėte populiarumo. Ar tai reiškia, kad dėl to jį visiškai kitaip vertinate?
Pete'as: Taip. Tai reiškia, kad mes neturime jokių galimybių tapti pasipūtėliais. Be to, pažįstame vienas kitą kaip nuluptą. Jei kuris vaikinas grupėje pradeda išsidirbinėti, kiti jį greitai nuleidžia ant žemės. Maždaug – ei, nebūk b...s.
Guy: Manau, tai lėmė, kad išlikome normalūs, gal net mieli žmonės. Net tada, kai laimėjome „Mercury“ apdovanojimą už geriausią britų albumą, o tai labai svarbus prizas, nesugebėjome „pasikelti“.
- Kalbama, kad šiais laikais žmonės neturi kantrybės išklausyti visą albumą. Jūsų albumai turi logišką seką, jų labai svarbu klausytis nuo pradžios iki pabaigos.
Guy: Taip, ir todėl tas blaškymasis, kai žmonės klausosi po vieną dainą, mus užknisa.
Bet nieko. Pavyzdžiui, dabar vis populiaresnės tampa vinilo plokštelės, kurių klausomasi nuo pradžios iki pabaigos. Formatas, kuris labai tinka mūsų grupei.
Reikia suprasti – negali būti populistas ir tuo pat metu kurti gerą, įdomią muziką. Arba rašai tai, ką mėgs milijonai, bet tai nebus lbai gerai. Arba tai, kas patinka šimtui, bet yra iš tiesų labai gerai. Kas svarbiau? Tai klausimas, kurį sau turi užduoti muzikantai. Kartais atsiranda kūriniai, kurie yra geri ir įdomūs, o prie viso to dar ir patinka masėms. Taip mums kelis sykius pasitaikė, bet iš tiesų taip būna retai.
- Sukūrėte dainą Londono olimpiadai ir pasirodėte jos uždarymo ceremonijoje. Ar įmanoma pasiekti kažką įspūdingesnio?
Guy: Ne, mes patys tai gerai suprantame. Olimpiada – įspūdingiausias ir svarbiausias renginys pasaulyje, jį žiūrėjo šimtai milijonų žmonių, daugelis gal tik dėl jos atrado mūsų muziką. Įspūdingiau būtų tik parašyti naują Didžiosios Britanijos himną, bet to nebus.
- Guy yra didelis alaus specialistas, net pats gaminantis savo alaus rūšį. Ką darote, kai festivaliuose nerandate sau įprasto alaus?
Guy: Geriu tai, kas papuola. Pastebėjau – po penktojo bokalo jau būna nesvarbu.
- Prieš porą metų Guy „Glastonbury“ (didžiausias Anglijoje muzikos festivalis) nakvojo palapinėje. Norėtųsi tai pakartoti?
Guy: Kodėl ne? Tiesa, šįmet aš nakvojau viešbutyje. Bet man patinka festivalių atmosfera.
Tiesa, su patogumais juose leisti laiką irgi labai smagu. Kartą festivalyje Amerikoje organizatoriai man skyrė gigantišką palapinę su sofomis ir stalu, padavėją, kuris nešiojo pusryčius. Su mano tuomete mergina puikiai praleidome laiką.
- Kalbama, kad britų „topuose“ dabar dominuoja prasta, neįdomi muzika. Koks paskutinis tikrai populiarus įrašas, kuris jums patiko?
Guy: Grupės „Arctic Monkeys“ albumas. Mes visi jį mėgstame. Pats geriausias diskas, kurį išgirdau per šiuos dešimt metų, buvo rinkinys „Red Hot And Fela“, skirtas kovai su AIDS. Jame afrikiečių muzikant Felos Kuti dainas sugrojo daug gerų atlikėjų, man labiausiai patiko „My Morning Jacket“ ir „Tune-Yards“. Pastaroji – viena geriausių šių dienų grupių, jei tik bus proga, būtinai nueikite į koncertą.
Pete'as: Kartais įsijungiu radijo stotį „Radio 1”, kuri groja populiariausią muziką. Prisipažinsiu – nežinau beveik nė vieno ten transliuojamo atlikėjo.
- Vienas jūsų įkvėpėjų – britų dainininkas Peteris Gabrielis. Prieš porą metų jis įrašė jūsų dainą.
Guy: Taip, ir aš apsiverkiau, kai ją išgirdau. Ne vien todėl, kad mūsų kūrinį atlieka pats P.Gabrielis, kurio įrašų klausiausi dar vaikystėje. Tiesiog jis jausmingai sudainavo, iš visos širdies.
Peteris, beje, jau tapo geru mūsų bičiuliu, neseniai buvome jo koncerte Londone, jo studijoje „Real World“ įrašysime dalį būsimojo albumo.
- Tiek scenoje, tiek užkulisiuose esate santūrūs ir draugiški – kaip geri kaimynai, su kuriais vakare einama išgerti į kaimo aludę. Jūsų gerbėjai – tokie patys?
Guy: Manau, taip. Kol kas nepasitaikė bepročių ar išdykėlių. Mieli žmonės, kažkodėl dovanoja man kulinarijos knygas.
Pete'as: Mineapolyje susitikti buvo atėjusi labai įdomi gerbėja. Ji iki smulkmenų išstudijavo visų mūsų biografijas ir kiekvienam atnešė po skirtingą dovaną. Žinojo, kas kiekvienam mūsų patinka.
Guy: Aš gavau žiūronus, kiti – po butelį viskio (juokiasi). Būna tokių žmonių, kurie eina į devyniolika mūsų koncertų, visada stovi pirmoje eilėje. Bet nemanau, kad tai keista. Aš pats į savo mėgstamos grupės pasirodymą eičiau daug kartų.
- „Elbow“ muzika nėra tokia, kokios paprastai klausosi didelės minios. Ar galite patys sau paaiškinti grupės populiarumo priežastį?
Guy: Ne. Tai mums patiems yra mįslė. Turiu teoriją, kad gal tai dėl to, jog esame užsispyrę ir daugybę metų darome tą patį.
Jei 23 metus kelio viduryje stovėčiau su didžiule geltona skrybėle, būčiau įžymus kaip beprotis su geltona skrybėle.
Pete'as: Manau, mes žinomi dėl išskirtinio, specifinio skambesio.
Guy: Būtent, ir laikomės jo taip seniai, kad turbūt jau pasiekėme visus, kuriems jis gali patikti.
