Nors Dž.Butkutės gyvenime buvo gausu tiek labai aukštų pakilimų, tiek labai žemų kritimų, atlikėja įsitikinusi, kad be tos įvairiapusės gyvenimo patirties ji nebūtų tuo žmogumi, kuriuo ji yra dabar. Tačiau Džordana praeitį palieka praeičiai ir tiki, jog artėjantis koncertinis turas parodys, kad ji tvirta bei stipri.
- Keletą pastarųjų metų stebėjome jūsų pokyčius, buvo įdomu, kur link jie jus nuves. Išleidote absoliučiai kitaip skambantį albumą, galiausiai išgirdome apie rudenį vyksiantį didžiulį koncertinį turą. Kas tai – nauja pradžia?
- Iš tiesų, už viską turiu dėkoti Elegijui (nusišypso sutuoktiniui). Prisimenu, buvome tik ką grįžę iš koncertinio turo po užsienį, kur surengėme kelias dešimtis koncertų. Jaučiausi labai pavargusi. Tikrai reikėjo poilsio ir pamąstymo, o kas toliau. Daug apie tai svarstėme, kalbėjomės. Žinojau viena – noriu dainuoti. Paskutinį albumą buvau išleidusi labai seniai, per tą laiką mano gyvenime įvyko daug permainų, susikaupė begalė neišsakytų minčių. Nusprendėme, jog visą tai reikia sudėti į naują albumą. Taip, tai nauja pradžia!
- Kaip sekėsi įgyvendinti naujus planus? Kur sėmėtės idėjų?
- Mane kurti visuomet įkvėpė patirti išgyvenimai, nuotykiai, džiaugsmai, išsiskyrimai, netektys, net svajonės. Būna, kad galvoju, jog labai kažko norėčiau. Pasvajoju, parašau apie tai dainą ir tikiu, jog ji padės tą svajonę įgyvendinti (šypsosi). Tačiau įrašinėti „Kryžkeles“ lengva nebuvo. Tiesiog pradėjau jausti, kad emociškai nebesutelpu į tą muzikinį formatą, kuriame iki šiol buvau. Mano esybė reikalavo triukšmingiau, galingiau, giliau. Norėjosi, kad tai būtų galingas muzikinis užtaisas, todėl vėl grįžau prie savo ištakų – roko muzikos.
Supratome - norint, jog albumas suskambėtų taip, kaip įsivaizduojame, jame turi skambėti gyvi instrumentai. Pasirodo, Lietuvoje tai padaryti nėra paprasta.
- Esate patenkinta naujuoju savo darbu?
- Taip. Manau, kad albumas išėjo labai kokybiškas, nors jį vertinti norėčiau palikti klausytojams: tiek tiems, kurie klausosi įrašo, tiek tiems, kurie „Kryžkelių“ dainų klausysis mano koncertuose. Beje, koncertuose skambės ir senos mano dainos, tik jos bus kitų spalvų.
- Ką jums pačiai reiškia būsimas arenų turas? Galbūt tai bus nauja jūsų didžiųjų koncertų pradžia?
- Aš niekur toli nebuvau nuklydusi nuo scenos. Manęs visuomet visur, kur tik yra lietuvių, buvo pilna. Taip, „Nesudeginta ant laužo“ bus pirmasis toks didelis mano koncertų turas. Jam pasibaigus, mes toliau koncertuosime, tačiau toks turas gali būti pirmas ir paskutinis. Galbūt todėl jaučiu tokią didelę atsakomybę. Visų pirma, prieš save pačią, taip pat prieš kolektyvą, su kuriuo prie šito turo dirbame, ir prieš kiekvieną žiūrovą, kurį labai branginu ir gerbiu.
- Iki gastrolių liko dar keturi mėnesiai, kokioje pasiruošimo stadijoje esate?
- Pasiruošimas vyksta tokio išprotėjusio pankroko ritmu. Bet visame tame chaose yra sava tvarka, savas ritmas. Įgyvendiname pačias beprotiškiausias idėjas. Noriu, kad iš mano koncertų išėję žiūrovai sakytų „jėga“. Mano darbo dalis visoje šioje beprotybėje – kūrybinė, organizaciniais reikalais užsiima Elegijus. Neįsivaizduoju, kaip jis viską ir visur suspėja. Juk viską daro vienas! Manau, kad po šio turo jis tikrai paneigs seną posakį, kad vienas lauke – ne karys. Jis karys ir dar koks, pamatysit!
Nors visa degu iš jaudulio ir laukimo, žinau, kad viskas einasi taip, kaip suplanuota, niekur nevėluojame, visi darbai atliekami laiku. Galiu ramiai miegoti, kad ir visą dieną, nes žinau, kad yra žmogus, kuris nemiega.
- Kuo turo „Nesudeginta ant laužo“ koncertai bus išskirtiniai ir ypatingi? Kokią jus pamatys žiūrovai?
- Visų pirma jie bus ypatingi man. Scenoje vėl būsiu su grupe (šypsosi). Labai to pasiilgau. Viskas bus labai įspūdinga, galinga, triukšminga. Bus fantastiška – galiu drąsiai tai teigti. Kol kas nenoriu išduoti paslapties, kokią mane scenoje pamatys žiūrovai, bet aš tikrai būsiu įspūdinga. Ne mažiau pribloškianti bus ir scenografija. Garantuoju! (juokiasi)
- Ar yra ritualų, kurie būtini prieš jums lipant į sceną, ir kuriuos naudosite prieš naujojo turo koncertus?
- Taip, yra vienas vienintelis, išlikęs nuo labai seniai. Tai – malda. Prieš kiekvieną koncertą pasimeldžiu už save, už žmones, kurie susirinko. Noriu, kad koncerte vyrautų tik teigiamos emocijos, o visus susirinkusius palaimintų Dievas, kad mes su klausytojais pajaustume ryšį, kad mano atliekamos dainos pasiektų žiūrovų širdis.
- Muzikos pasaulyje esate beveik 30 metų, ar ši veikla vis dar jus stebina?
- Atrodo, viskas jau turėtų būti įprasta, bet vis dar yra dalykų, kurie stebina. Mane vis dar žavi, kai nepažįstami žmonės atpažįsta gatvėje, pasisveikina ir palinki geros dienos, ar kai maža mergaitė duoda knygelę ir prašo autografo. Sentimentalu, bet žavi ir tai, kad žmonės neša gėles net ir į klubuose vykstančius koncertus.
- Tik nesakykite, kad ir tas jaudulys prieš kiekvieną koncertą niekur nedingo.
- Žmonės, kurie mane pažįsta, prieš koncertus klausia: „Džordana, tiek metų dainuoji ir vis dar jaudiniesi?“ Visą laiką jaučiu jaudulį! Visą laiką jaudinuosi, rankos prakaituoja, nors žinau, kad susirinko pilna salė, nors visi šaukia ir žinau, kad viskas bus gerai. Sako, blogas tas artistas, kuris nesijaudina.
- Už kokias gyvenimo patirtis jaučiatės labiausiai dėkinga likimui?
- Dėkoju Dievui ir likimui už kiekvieną savo išgyvenimą, už kiekvieną patirtį. Nors jos buvo ir gražios, įdomios, labai laimingos, ir žiaurios, skaudžios, bet jos mane padarė stipresne. Padarė tokia, kokia aš dabar esu. Jeigu būtų vien gerai, nežinotum, kas yra blogai. Esu tuo, kuo esu, ir žinau: esi gyvas – turi šansą.
