Savo pavadinimo abu žodžius jie rašo didžiosiomis raidėmis, į dainų tekstus įpina absurdo elementų, niekada patys negali tiksliai pasakyti grupės narių skaičiaus. Žodžiu, „žolės“ dūmuose paskendusiais Vudstoko laikais „Baltasis Kiras“ būtų jautęsi savo rogėse. Visos albumo dainos - lietuvių kalba, bet pavadinimas „Amerika“ suprantamas: kantri, bliuzo, folkroko įtaka „Baltojo Kiro“ muzikai yra visiškai akivaizdi. Per petį grupei mielai paplotų ir veteranas Virgis Stakėnas, ir jaunieji panašios muzikinės filosofijos išpažinėjai „Garbanotas bosistas“.
Pirmieji trys kūriniai „Soltleiksitis“, „Lūpytės“ ir „Saldūs saldūs Kaišiadoriai“ - kupini linksmos ironijos ar tiesiog meniško „nuplaukimo“. Beje, ta dainelė apie Kaišiadoris išties skamba kaip amerikiečių „Lynyrd Skynyrd“ hito „Sweet Home Alabama“ parodija.
Ramios baladės „Aš iškritau“ pradžia lyg ir liudija, kad grupė tuoj surimtės, bet tada atsiranda tekstas apie tai, kaip dainos lyrinį herojų tėvas mušė šepečiu už tai, jog šis klausėsi „Depeche Mode“, nors ši grupė tam mušamam vaikiui nė nepatiko.
Albumo finalas „Išėjom“ - vienintelė daina, kai grupė sugeba sutramdyti šypseną. Tačiau tuo metu klausytojai jau bus nusprendę, kad turi reikalą su juokdariais. Ir turbūt tai nėra blogai.
Lūpine armonikėle „pagardinta“ muzika dažnai skamba taip, lyg būtų įrašyta vienu ypu, kiek „prispaustas“ vokalisto balsas - toks, prie kokio reikia priprasti. Tačiau dideliais profesionalais grupė ir neapsimeta - visas albumas dvelkia „darom, kas mums užplaukia“ dvasia ir nenuneigsi - tai atrodo visai žavu.
Įvertinimas – 7 iš 10.
„Baltojo Kiro" daina „Lūpytės“:
