Sudėtingą Lietuvos alternatyvos artistų kelia liudija ir tai, kad ne vieną šalį su koncertais išmaišiusi grupė tik šįmet pribrendo pirmajam „pilno metražo“ albumui.
Kita vertus, jie turėjo pakankamai laiko pagalvoti, ką juo nori pasakyti. Ir tai jaučiasi. Skambesys - išpuoselėtas, kartais - gražiai „nuogas“, kartais - virstantis galingomis gitarų, būgnų, klavišinių, net trimito ir trombono garsų sienomis.
Vienos bendros albumo nuotaikos apibrėžti neįmanoma. „Ten Thousand Snowflakes“ dvelkia melancholija, „While Sleeping“ slenka lėtai ir depresyviai, „Things You Need“ - aštriai ir energingai.
Originalu? Nelabai, bet tai galima pasakyti apie didžiąją dalį panašaus stiliaus Lietuvos grupių. Britų muzikantų įtaka - tiesiog pernelyg galinga. Ir kalba čia ne tik apie kartais išlendančius „Coldplay“ stiliaus pašūkavimus „o-ho-ho“, bet ir apie akimirksniu grupės gerbėjų simpatijas pelniusią dainą „Flags“, kuri skamba albumo pabaigoje. „Skamba nelietuviškai“, - teko perskaityti viename atsiliepime „Facebook“. Iš tiesų, nes kai kuriuose epizoduose nemenkai primena kai kurias britų „Arctic Monkeys“ (ir daugybės pastarąją grupę įkvėpusiųjų) dainas.
Kita vertus, dainoje „Cut It Out“ pasigirsta kantri stiliaus šešėliai (normalu, nes grupė turi giminystės ryšių su „Joniu“), kitur galima išgirsti ir pagal geriausias Quentino Tarantino filmų muzikos tradicijas įpintos lūpinės armonikėlės ar lyg po vandeniu skambančių gitarų.
Per 50 minučių muzikos, kuri tikrai nusipelno Lietuvos roko klausytojų dėmesio (išskyrus gal dainą „Hiding“, kuri primena greitą patepliojimą pratybų sąsiuvinyje). Sėkmingas albumo pristatymo gastroles surengusi grupė - pakankamai gera ir išmananti savo reikalą, kad ryškiausiu jos karjeros akcentu neliktų prieš keletą metų Estijos prezidento Toomo Hendriko Ilveso jai pasakytas komplimentas.
Įvertinimas – 7 iš 10.
Daina „Flags“:
