Kai 1975-aisiais P.Gabrielis paliko britų grupę „Genesis”, gerbėjai sakė, kad jis padarė didžiausią gyvenimo klaidą.
Didžiulio populiarumo sulaukusi grupė toliau kilo – vokalisto vietą užėmus būgnininkui Philui Collinsui. „Draugai sakys, kad aš beprotis”, – jau pirmoje savo solinėje dainoje „Solsbury Hill” prasitarė P.Gabrielis.
Skeptikai klydo. Šiandien „Genesis” nebėra, o P.Gabrielis – vienas įtakingiausių roko ir popmuzikos pasaulio veikėjų, į kurio koncertus Londone ar Paryžiuje bilietai išgraibstomi per porą dienų. Solinę jo karjerą žymi šešios „Grammy” ir trylika MTV statulėlių, keliolika sėkmingų albumų ir daugybė hitų.
Būtų keista sutikti melomaną, kuris nežinotų jo dainų „Sledgehammer”, „Red Rain”, „Digging In The Dirt”, „Steam”, „Don’t Give Up” ir daugelio kitų.
Įtaka – milžiniška
„Protinga populiarioji muzika” – terminas, dažnai vartojamas apibūdinant Peterio muziką, kurioje susipina artrokas, elektroniniai ritmai, Afrikos muzikos elementai ir daugybė kitų dalykų, kuriuos šis roko mąstytojas sudeda į savo kūrybą.
Gerbėjai kartais pastebi, kad P.Gabrielis šiek tiek primena rašytoją Paulo Coelho. Net ir išvaizda – jau nekalbant apie ramų ir susimąstyti verčiantį kūrybos toną bei įtaką milijonams žmonių.
Sunku nesutikti – 2008-aisiais žurnalas „Time” Peterį įtraukė į įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą. Dvejais metais anksčiau Romoje susirinkę Nobelio taikos premijos laureatai Peterį išrinko Taikos žmogumi – tai apdovanojimas, kuriuo P.Gabrielis itin didžiuojasi.
Apdovanojimai, žinoma, skirti ne tik už muziką. P.Gabrielis įkūrė ir dalyvavo daugelyje kovos už žmogaus teises, aplinkosaugos kampanijų ir naujų technologijų projektų.
Pavyzdžiui, 2007-aisiais buvo įkurtas pasaulio socialinio, meno ir politinio gyvenimo lyderių klubas „Vyresnieji”, kurio vadovais tapo PAR politikas Nelsonas Mandela ir buvęs Jungtinių Tautų organizacijos generalinis sekretorius Kofi Annanas. Šis klubas kovoja su skurdu, klimato kaita, ŽIV plitimu ir kitomis pasaulio bėdomis. Klubo įkūrėjai – P.Gabrielis ir žymus britų verslininkas Richardas Bransonas.
Mėgaujasi šeimos gyvenimu
P.Gabrielis – ne iš tų, kurie kasdien šmėžuotų viešumoje. Per pastarąjį pusmetį tokių atvejų buvo tik pora – dainininkas apsilankė N.Mandelos laidotuvėse, o praėjusį mėnesį už nuopelnus muzikai buvo įšventintas į simbolinį Rokenrolo šlovės muziejų.
Toks kone atsiskyrėliškas elgesys turi priežastį. Dainininkas mėgaujasi šeimos gyvenimu. Su antrąja žmona Meabh jis augina du sūnus ir stengiasi skirti jiems kuo daugiau laiko.
Su pirmąja sutuoktine Jill Peteris turi dvi suaugusias dukteris – 39-erių Anną Marie ir 37-erių Melanie, kuri ne vienose atlikėjo gastrolėse dalyvavo kaip pritariančioji vokalistė.
Tuštybės žaidimai, raudonieji kilimai, pigus populiarumo siekimas – to P.Gabrielio gyvenime šiais laikais tiesiog nėra. Tie, kurie domisi jo karjera, sutiktų – turbūt niekada ir nebuvo.
Dėmesį dainininkas patraukia muzika – ir soliniais albumais, ir kino filmams sukurtais garso takeliais. Taip pat – vaizdo klipais („Sledgehammer” yra daugiausia sykių transliuotas klipas per visą MTV kanalo istoriją) ir įspūdingais koncertais, su kurių scenografija ir šou elementais mažai kas gali lygintis.
Tartis teko kelis mėnesius
Kai prieš dešimtmetį stebėjau jo koncertą Briuselyje, jau į šeštą dešimtį įžengęs P.Gabrielis scenoje šokinėjo gigantiškame peršviečiamame rutulyje ir dainavo kūrinį scenos konstrukcijomis vaikščiodamas žemyn galva. Daugiau pasakoti ir nereikia.
Dabar P.Gabrielis po pasaulį keliauja su ta pačia grupe, kuri jį lydėjo 1987-aisiais. Toks sumanymas – pasaulinėse gastrolėse „Back To Front” jis atlieka ne tik žymiausius savo hitus, bet ir 1986-aisiais išleistą savo populiariausią albumą „So”. Tą patį, kuris buvo išleistas ir Sovietų Sąjungoje, – šią plokštelę aptrintu voku iki šiol namie turi ir tūkstančiai Lietuvos melomanų.
Tartis dėl P.Gabrielio interviu teko keletą mėnesių. Dainininkas per šį pusmetį tik kelis kartus bendravo su žurnalistais. „TV antenai” vis dėlto pavyko – likus dienai iki naujo gastrolių etapo pradžios sutartu laiku ragelyje pasigirdo ramus P.Gabrielio balsas.
„Iškart atsiprašau, kad nedaug žinau apie Lietuvą. Panaudosiu šią kelionę kaip galimybę apsišviesti labiau”, – mandagiai ištarė dainininkas.
Nieko baisaus. Kitą savaitę jis turės tokią progą – su tūkstančiais Vilniuje susirinkusių gerbėjų, nemažai kurių keliauja iš Kaliningrado srities ir Rusijos didmiesčių, mat ten dainininkas kol kas neketina koncertuoti. O kol kas „TV antenai” tikra muzikos žvaigždė pasakoja apie artėjantį koncertą ir ne tik.
– Jūsų gastrolės „Back To Front” prasidėjo dar 2012-aisiais. Šįmet jos pasiekė Lietuvą. Netrumpas kelias, – pradėjau pokalbį su P.Gabrieliu.
– Taip, bet reikia atkreipti dėmesį, kad šie mano koncertai vyksta nedidelėmis porcijomis, su ilgomis pertraukomis. Tai tarsi vienas koncertų turas, tik išmėtytas per keletą metų.
– Jūsų koncertai visada pasižymi ir muzikalumu, ir ypatingais scenos sprendimais. Kurios koncerto akimirkos jums pačiam labiausiai patinka?
– Negalėčiau išskirti nė vienos. Koncertą sudaro trys dalys. Akustinė dalis, elektrinio skambesio dalis ir visas albumas „So”, kuris yra tarsi koncerto desertas. Tai pirmas kartas istorijoje, kai šio albumo dainas atlieku tokia tvarka, kokia buvo iš pradžių sumanyta. Manau, tai svarbu tikriems mano gerbėjams.
Kiekviename gastrolių etape įnešame naujovių. Pavyzdžiui, šįkart koncertuose tikriausiai atsiras dainos „One Of Us” ir „Washing Of The Water”.
– Albumas „So” buvo viena iš vos kelių dešimčių Vakarų roko muzikos plokštelių, išleistų tuometėje Sovietų Sąjungoje. Kaip tai įvyko?
– Kiek pamenu, į mus kreipėsi sovietinė leidykla. Labai apsidžiaugiau – kaip pats sakėte, nedaug užsienio atlikėjų tuo metu galėjo pristatyti savo muziką Sovietų Sąjungos klausytojams.
Mums pasakė, kad grupė „Genesis”, kurioje dainavau anksčiau, toje šalyje buvo labai populiari pogrindyje. Tai mane padrąsino. Pasirodo, „Genesis” gerbėjai domėjosi ir mano karjera – tokiu metu, kai informacija apie Vakarų artistus jums buvo sunkiai pasiekiama.
– Ar turite tą sovietinę plokštelę savo kolekcijoje?
– Ne, bet tikiuosi kada nors gauti.
– Ar joje yra dainų, kurios jums pačiam gal ir nelabai patinka, bet vis tiek turite jas groti?
– Tiesą sakant, ne. Kartais dainoms reikia leisti pailsėti. Buvo laikotarpis, gal treji metai, kai nedainavau „Sledgehammer”, kurį laiką nenorėjau dainuoti ir Solsbury Hill” (abi dainos yra vieni didžiausių P.Gabrielio hitų. – Red.). Jos pailsėjo, tad vėl smagu jas atlikti.
Man labai patinka dainuoti visą albumą „So”. Grojame tas dainas beveik be pertraukų – toks jausmas, kad tai vienas kūrinys.
Kai kurių albumo dainų, beje, anksčiau išvis negrodavome. Pavyzdžiui, „Big Time” ar „This Is The Picture”. Buvo sunku taikliai perteikti šių kūrinių jausmą. O dabar jie skamba puikiai.
– Neseniai paskelbėte, kad rudenį laukia dar daugiau šių gastrolių koncertų. Taip smagu, kad nesinori sustoti?
– Nebūtinai. Kadangi dabar turiu du mažus vaikus, išsiruošiu koncertuoti tik kelioms savaitėms, o anksčiau išvykdavau pusantrų metų ir ilgiau.
Tad, kaip sakiau, „Back To Front” koncertai vyksta jau trečius metus, bet mažytėmis dalimis su pusmečio pertraukomis.
– Į šių gastrolių maršrutą įtrauktas ir Kijevas. Šiuo metu ten – sudėtinga padėtis. Nebaisu ten keliauti?
– Nesakau, kad nejaučiu baimės, bet tikiuosi, kad koncertas nebus atšauktas. Manau, kartais, kai žmonės patiria tokias kančias, kokios dabar slegia ukrainiečius, muzika turi itin didelę reikšmę.
– Turite du sūnus. Tiesos akimirka – ar jiems patinka jūsų muzika?
– Niekada nesitikėkite, kad vaikai pasakys jums tiesą (juokiasi.) Penkerių Lucas tikrai jaučia aistrą muzikai. Jam patinka traukinukai ir būgnai. Kartais muša būgnus, bet traukinukai turbūt patinka labiau.
Dvylikametis Isaacas kol kas nesidomi muzika, bet aš nė vieno iš savo vaikų nespaudžiau. Sunku išlaikyti balansą tarp to, ko tėvai linki vaikams, ir to, ko nori patys vaikai.
Stengiuosi saviškiams suteikti kuo daugiau laisvės. Jei patys norės kurti muziką, tikrai padėsiu.
– Kas šiuo metu jums svarbiau – šeima ar muzika?
– Šeima, be jokių abejonių. Žmonos ir vaikų atsiklausiu kurdamas visus savo darbo planus – ar jiems bus nepatogu, jei išvyksiu, ar galiu mėnesiui užsidaryti studijoje. Būti tėvu ir vyru – didelė atsakomybė. Nesu tobulas. Būna, kad vaikams svarbi šventė mokykloje, o aš esu susitikime dėl koncertų turo.
Turime kelias taisykles. Pavyzdžiui, vasara yra šventa – jos metu niekada nekoncertuoju ir nedirbu. Su šeima keliaujame ilsėtis į Sardiniją. Prieš keletą metų visiškai nedirbau dvylika mėnesių – su šeima aplankėme ne vieną šalį ir žemyną, buvome Afrikoje. Tai buvo nuostabi galimybė.
– Esate žymus pilietinio gyvenimo aktyvistas. Ar kuri britų partija kada nors jums siūlė tapti profesionaliu politiku?
– Ne, turbūt žino, kad man neįdomu (juokiasi). Tiesą sakant, nesu tikras, kad būčiau geras politikas. Mane labiausiai domina naujos idėjos, o ypač susijusios su technologijomis. Mano tėvas buvo išradėjas, turbūt paveldėjau jo aistrą.
Šiuo metu dalyvauju net keliuose dideliuose projektuose. Vieni susiję su muzikos technologijomis, kiti – iniciatyvos, tokios kaip Pasaulinis transformacijos variklis. Tai iniciatyva, skirta palaikyti žmonėms, kurie nori pakeisti pasaulį.
Manau, taip esu kur kas naudingesnis kitiems, nei vilkėdamas kostiumą ir trindamas politiko kėdę.
– Šiais metais vėl pradėta daug kalbėti apie „Genesis” atkūrimą. Ši grupė iširusi, o jūs pats ją palikote beveik prieš keturis dešimtmečius.
– Taip. Žinote, prieš keletą metų tie klausimai jau buvo nutilę. Dabar kilo nauja banga – manęs to klausia kiekviename interviu.
Prieš penkerius metus, kai „Genesis” surengė paskutines gastroles, aš šnekėjausi su jais apie galimybę prisidėti. Neslėpsiu – svarsčiau tokią galimybę, bet tos gastrolės tapo didesnio masto, nei man būtų buvę patogu.
Mano atsakymas paprastas: nieko nėra neįmanoma. Vis dėlto maža tikimybė, kad kada nors dar dainuosiu su „Genesis”.
– Prieš porą metų kalbėjausi su prancūzų dainininke Anggun, su kuria esate dainavęs. Ji prisipažino, kad vos nealpdavo atsidūrusi viename kambaryje su jumis – taip smarkiai jumis žavisi.
– Linksma (kvatojasi.) Norėčiau vis dar daryti tokį įspūdį visoms jaunoms moterims.
– Kokius neteisingus stereotipus gerbėjai yra susikūrę apie jus?
– Kad esu ramus ir niekada nesikeikiu. Kartais keikiuosi net labai daug. Stengiuosi prisiminti, kad esu tik paprastas žmogus. Muzikantai yra linkę į pasipūtimą. Kartais net pernelyg. Stengiuosi, kad man taip nenutiktų.
– Ar yra ritualų, kurie jums tiesiog būtini prieš einant į sceną?
– Prieš daugybę metų pamačiau, kaip grupės „The Who” dainininkui Rogeriui Daltrey užkulisiuose daromas masažas. Pamaniau – šauni mintis. Todėl prieš kiekvieną koncertą einu masažo. Pirmiausia tai atpalaiduoja. Nejuokauju – po masažo net balsas skamba geriau, scenoje esu energingesnis.
Antra – tai valanda, kai niekas negali tavęs trukdyti jokiu klausimu. Visiškai nusiramini, mėgaujiesi geromis mintimis. Tai geriausias būdas nusiteikti. Indijoje yra atlikėjų, kurie turi kitokį ritualą, – prieš kiekvieną koncertą jiems būtina pasimylėti. Bet man tai tikrai nepadėtų.
– Jaunoms popžvaigždėms mergaitės neša šokolado plyteles ir minkštus žaislus. Ką gerbėjai dovanoja Peteriui Gabrieliui?
– Geras klausimas. Kartais jie atneša paveikslų, kuriuose esu pavaizduotas. Jei atvirai, nelabai domiuosi savo atvaizdais, bet vertinu gerbėjų laiką ir pastangas, kurias šiam reikalui skyrė.
Dažnai atneša ir knygų – aš tikrai mėgstu skaityti. Ranka pieštų mano karikatūrų. Ir daiktų, susijusių su mano dainų tekstais. Pavyzdžiui, esu gavęs ne vieną kūjį, nes mano populiariausia daina pavadinta „Sledgehammer” („Kūjis”). Labai linksma.
– Pažįstu žmogų, kuris jus sutiko jūsų studijoje „Real World”. Jis – didelis gerbėjas, bet buvo nustebęs, koks paprastas ir kuklus esate. Kaip jaučiatės, kai žmonės prieina prie jūsų gatvėje ir prašo autografų?
– Kartais, neslėpsiu, tai būna it rakštis užpakalyje. Kai vėluoju į repeticiją, o prie viešbučio laukia dvidešimt autografų prašytojų, tai truputį erzina. Juolab kad žinau – pusė tų pasirašytų plokštelių vis tiek bus parduotos interneto aukcionuose.
Kita vertus, pasakysiu štai ką: pažvelgęs žmogui į akis visada galiu atspėti, ar jis – tikras gerbėjas, ar tik prekeivis autografais.
– Kitą dieną po jūsų koncerto Vilniuje čia vyks Gatvės muzikos diena. Šimtai muzikantų išeis į gatves ir gros. Gal prisidėsite?
– Geras. Nežinojau. Puiki idėja. Gaila, kad tą dieną turėsiu išvykti į Rygą tęsti gastrolių, bet pasistengsiu pirmoje dienos pusėje pasivaikščioti po miestą ir pasiklausyti.
Vienas geriausių mano per gastroles patirtų dalykų – kai viešėjau Olandijoje, šalyje švenčiant karalienės gimtadienį. Tiesa, daug gatvės muzikantų nemačiau, bet man patinka miesto šurmulys. Kai žmonės išeina į gatves ir džiaugiasi – tai galingas meilės pliūpsnis.
Tai, kad jūsų šalyje yra tokia diena ir muzikantams leidžiama okupuoti miestą, – nuostabu. Esu tikras, ten bus labai gerų muzikantų. Pasistengsiu pamatyti ir išgirsti kuo daugiau. Gatvės muzikos diena. Gerai skamba, užsirašysiu.
Nesenstanti muzika
Andrius Mamontovas, dainininkas:
„Visi mano kartos ir vyresni muzikos gerbėjai yra labai gerai susipažinę su P.Gabrielio kūryba. Tai vienas iškiliausių pasaulio atlikėjų, įkvėpęs daugelį kitų žinomų dainininkų ir grupių, sukūręs ne vieną įspūdingą garso takelį filmams. Prieš 20–30 metų niekas nė nedrįso svajoti, kad galės pamatyti P.Gabrielio koncertą čia, Lietuvoje.
Buvau jo koncerte Čikagoje 2002-aisiais. Tai vienas įsimintiniausių koncertų, kokius teko matyti. Šiam atlikėjui labai svarbūs visi koncerto elementai: tiek muzikos turinys, tiek atlikimas, tiek garso kokybė, tiek įspūdingas reginys.
Mano paauglys sūnus jau pareiškė norą pamatyti šį koncertą. Gera muzika neturi amžiaus cenzo. Tai aukščiausios klasės muzikantas ir pasaulinė megažvaigždė.
Ką pasakyčiau, jei sutikčiau Peterį? Tikriausiai tiesiog padėkočiau jam už įkvėpimą ir gerą muziką.”
