Kaip bežiūrėsi, Džordana yra Lietuvos popmuzikos simbolis. Perėjusi ugnį ir vandenį, besąlygiško dievinimo ir tamsios užmaršties laikotarpius. Kai Lietuvoje buvo išvešėjusi knygų apie žvaigždes rašymo manija, neapleido mintis, kad Džordana - viena iš nedaugelio to tikrai nusipelniusių. Žodžiu, turime reikalą su šiokia tokia legenda.
„Kryžkelių“ staigmena numeris vienas - Džordana tapo rokere. Nors „tapo“ gal ir netikslu, mat ši muzika jai buvo artima karjeros pradžioje. Bet to, kas skamba šiose trylikoje dainų, mažai kas tikėjosi. Net Andrius Mamontovas sako „bravo“ - ir nepanašu, kad vien iš nostalgijos seniems laikams.
Jau albumą pradedanti daina „Ateinu“ skamba taip, lyg jį mielai į savo repertuarą įtrauktų Arina - bliuziška, įkvėpta, gražu. Toliau į galvą lenda dar keistesni palyginimai - pavyzdžiui, „Noriu būti savim“, išvertus į anglų kalbą ir pakeitus vokalą, visai galėtų tikti suomių roko grupei „The Rasmus“.
Netikėta? Švelniai pasakyta. Vien dainoje „Tave mylėt“ yra tiek piktų roko gitarų, kiek pakaktų penkiolikos Lietuvos popžvaigždžių albumams. Pykčiu neretai pratrūksta ir tekstai - ta pati „Tave mylėt“ ar „Esu laisva“ Lietuvos merginų grupes priverstų susigūžti ir truputį susigėsti dėl savo dainelių apie saldainiukus ir gėlytes.
Agresyvu, bet melodinga, net jei ir, neslėpkime, kiek senamadiška, bet Džordana juk ir nėra paauglė - pradėjusi žaisti su dabstepo ar hiphopo muzika atrodytų kiek juokingai. Balsas, žinoma, specifinis - arba patinka, arba ne, ir čia nieko nepadarysi. Būtent vokalui labiausiai tiktų sparnuoti Džordžos žodžiai: „Aš ne doleris, kad mane visi mylėtų“.
Didysis klausimas – kaip visa tai priims tie, kuriems Džordana – tai pirmiausia „Vienas namuose“ ir panašūs sintetiniai saldumynai. Ar gerbs savo deivės pasirinkimą, ar nusivils ir nuspręs ieškoti malonumų kitur.
Kaip bebūtų, Džordana atrodo atgavusi polėkį ir siunčia aiškią žinią: „Niekam nevalia manęs nurašyti“. Tikrai smagu tai girdėti.
Įvertinimas – 8 iš 10.
Daina "Išlikti":
