Kartais apie šį ekstravagantišką 40-metį atlikėją sakoma taip – jis gimęs ne tuo laiku.
Į klasikinės muzikos šedevrus krypstančios dainų struktūros, filosofiniai vingiai dainų žodžiuose, jau antra kuriama opera ir projektas su garsiuoju amerikiečių režisieriumi Robertu Wilsonu, kuriame Rufusas muzika „aprengė“ Williamo Shakespeare'o sonetus. Specialūs koncertai, kuriuose dainininkas persirengė moterimi ir atliko legendinės aktorės Judy Garland repertuarą. R.Wainwrighto idėjos - tokios spalvingos ir subtilios, kad tikrai nesunkiai galima jį įsivaizduoti gurkšnojantį absentą su britų poetu Oscaru Wilde'u.
Gal todėl jo kūryba, šį mėnesį įamžinta geriausių dainų albume, dažnai krikštijama „kamerine popmuzika“ - žodis „popsas“ čia tiesiog netinka. Kovo 20-ąją ji pirmą kartą gyvai skambės Lietuvoje - Vilniaus kongresų rūmuose.
Prieš šešiolika metų išgarsėjęs amerikietis Rufusas - garsių folko muzikantų Loudono Wainwrighto III-ojo ir Kate McGarrigle (ji mirė 2010-aisiais) sūnus. Jo giminėje - net keliolika muzikantų.
Su dar viena žymia muzikos pasaulio asmenybe jis susigiminiavo 2011-aisiais, ir tai - gana neįprasta istorija.
Nuo karjeros pradžios Rufusas neslėpė, kad yra gėjus. 2012-aisiais jis susituokė su savo ilgamečiu draugu, meno parodų kuratoriumi iš Vokietijos Jornu Weisbrodtu.
Tačiau metais anksčiau jis susilaukė dukters Vivos Katherine. Vaiko motina - Rufuso vaikystės draugė, garsiojo kanadiečių dainininko ir rašytojo Leonardo Coheno dukra Lorca.
„Ji norėjo vaiko, bet nenorėjo įsipareigojimų jokiam vyrui. Esu labai laimingas tėtis“, - žinią tada pakomentavo su motina gyvenantį kūdikį auginti padedantis Rufusas.
Jis - draugiškas, manieringas, provokuojantis ir linksmai ironiškas. Tada, kai reikia linksmai pasišaipyti ir iš savęs, ir iš kitų. Pernai Robbie Williamso koncerte Londone Rufusas su juo meiliai glaustėsi, dainuodami kūrinį „Swings Both Ways“. „Pripažink, Robbie, tu truputį gėjus“, - kūrinio priedainyje dainavo Rufusas, o moterų numylėtinis R.Williamsas linksmai linkčiojo galva.
Pakankamai priežasčių tikėti, kad kovo 20-osios vakaras bus tikrai įdomus. Prieš jį R.Wainwrightas išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui“ pasakojo apie santuoką, dukterį, kvailus gandus ir gėjų repą.
- Ar ką nors žinote apie Lietuvą? - paklausiau dainininko.
- Mokykloje mano gera draugė buvo iš Lietuvos. Ji pasižymėjo labai provokuojančiu mados pojūčiu. Todėl tikiuosi, kad žiūrovai ateis keistai apsirengę.
- Klausimas, kurio neišvengsime - esate gėjus, atvykstate į šalį, kurioje per paradą už lygybę policijai teko tramdyti agresyvų Seimo narį. Kaip elgtumėtės, jei ir dėl jūsų koncerto vyktų kažkas panašaus?
- Gyvename pokyčių laikais. Mano nuomonė - kaip bebūtų, lytinių mažumų atstovams labai svarbu nesislėpti, būti atviriems ir matomiems. Ir dėl tų, kurie kenčia, ir dėl tų, kurie mus puola.
Viena vertus, homofobija - baisus ir intensyvus reiškinys. Tačiau tai - ne tas pats, kas rasizmas. Rasistinius įsitikinimus labai sunku pakeisti. Dėl gėjų ir lesbiečių yra kitaip - su mumis pabendravę žmonės gali pakeisti nuomonę. Būkime atviri - kone kiekvienoje šeimoje ar giminėje yra homoseksualų.
- Kiekvienas jūsų pasirodymas - vis kitoks. Koks jis bus Vilniuje?
- Dainuosiu, grosiu gitara ir fortepijonu. Tai - prisiminimų koncertas, skambės viskas, ką įdomiausio sukūriau, bet bus ir šiek tiek naujos muzikos, kurią dabar rašau. Beje, su manimi atvyksta ir mano sesuo, dainininkė Lucy Wainwright Roche.
- Padainuosite kartu?
- Būtų nuodėmė to nepadaryti.
- Esate sakęs, kad į jūsų dainas žiūrima kaip į meną, o ne į popmuziką, kuri verta „topų“ ir radijo stočių eterio. Ar norėtumėte, kad būtų atvirkščiai - grotumėte didžiulėje arenoje, o ne Kongresų rūmuose?
- Žolė už tvoros - visada žalesnė. Taip yra su visais dalykais gyvenime. Jei šiuo metu mano dainos būtų dideli hitai, tai reikštų, kad jos nėra labai geros. Žmonės dabar nemėgsta klausytis gerų dainų, tai nėra tokios kūrybos era. Turėčiau daug pinigų, bet širdyje norėčiau to, ką turiu dabar. Bet ar žmogus kada būna patenkintas?
- Jūsų dainų tekstuose galima rasti užuominų į XVIII amžiaus filosofiją, kabaretą, mažai žinomus pasaulio istorijos epizodus, Williamą Shakespeare'ą, komedijinius TV serialus ir daugelį kitų dalykų. Ar niekada nebandėte bent dėl juoko parašyti paprastą dainelę iš serijos „aš tave myliu, o tu manęs ne“?
- Atvirai kalbant, bandžiau, bet nepavyko. Genialumas tiesiog liejasi iš mano plunksnos, negaliu to sustabdyti (kvatojasi). Bet jei visai rimtai - poezija yra mano dainų stuburas, svarbiausia jų dalis. Nenorėčiau to gadinti.
- Jūsų muzika dažnai įvardijama kaip kultūros gurmanų džiaugsmas, bet ar tikrai įmanoma apibūdinti R.Wainwrighto publiką?
- Sunku, žiūrovai labai įvairūs - ir pagal amžių, ir pagal profesiją. Bet turi vieną bendrą bruožą -pastebiu, kad jie jausmingi, mėgstantys malonumus, labai atsipalaidavę. Tai - mano tikslinė auditorija. Man smagu, kad tokių žmonių daugėja.
- Internete yra juokingas įrašas - jums baigus dainą, į sceną šoka gerbėja ir bando prie jūsų prisiartinti. Jūs skubiai pasišalinate, žvilgčiodamas į ją per petį. Koks keisčiausias jūsų susidūrimas su gerbėjais?
- Būna labai keista, kai susijaudinę gerbėjai sužino mano telefono numerį, paskambina ir apsimetinėja žurnalistais. Man taip yra nutikę keletą kartų.
- Orgijos, alkoholis, narkotikai, nuo kurių kartą net esate kelioms valandoms apakęs. Visa tai buvo jūsų gyvenimo dalis. Dabar gyvenate kitaip, bet ar nepasiilgstate tų beprotiškų dienų?
- Niekada nežinai, kas įvyks. Bet aš esu vedęs vyras, turiu dukterį, vystau karjerą, turiu saugoti savo balsą. Iš tiesų nebegaliu sau leisti kvailioti ir eiti klystkeliais.
- Koks jausmas, kai jus šlovina pernai kartu dainavęs Robbie Williamsas, geriausiu dainų kūrėju pasaulyje jus vadinantis Eltonas Johnas ir ką tik išleistą rinktinį albumą „Vibrate“ sudaryti padėjęs „Pet Shop Boys“ vokalistas Neilas Tennantas?
- Laimė, visi mano didieji dievukai jau yra mirę. Kalbu apie Giuseppe Verdi, Richardą Straussą, J.Garland. Jei jie mane pagirtų, iš tiesų būtų baisu. O gyvi žmonės yra tiesiog gyvi žmonės. Ne daugiau.
- Kokią klaidingiausią nuomonę apie save esate girdėjęs?
- Kad esu egoistas ir visiškas savimyla. Nors iš tiesų esu labai kuklus ir paprastas. Bet to tikriausiai neturėčiau sakyti, jei iš tiesų būčiau kuklus (juokiasi).
- Sakoma, kad vaikai visiškai pakeičia gyvenimą. Kaip dukters gimimas pakeitė jus?
- Tai tiesa. Bet pokyčiai nevyksta akimirksniu. Tai ilgas procesas, reikalaujantis daug darbo ir atsidavimo. Bet vaikas - nuostabus apdovanojimas.
- Esate vedęs, daug keliaujate, visur sulaukiate dėmesio. „Gaila, kad jis vedęs“, – sužinojęs apie jūsų vizitą, sakė vienas homoseksualus lietuvių režisierius. Jūsų vyrui lengva jus išleisti?
- Jam visada sunku, kai manęs nebūna namie. Kita vertus, po pertraukos susitikti kokioje egzotiškoje vietoje, tokioje kaip Vilnius, būna labai smagu.
- Kone visa jūsų šeima - muzikantai. Jūsų dukters senelis - legendinis L.Cohenas. Kai dukra paaugs ir pasakys, kad nori tęsti šias muzikines dinastijas, ką jai atsakysite?
- Jei taip nutiks, būsiu labai laimingas. Pramogų verslas - unikalus pasaulis. Visiškai tuo tikiu. Bet sąžiningai papasakosiu apie sunkumus, kurie jos laukia.
- Kokia buvo geriausia, baisiausia ir labiausiai netikėta jūsų karjeros akimirka?
- Kad atsakyčiau į šį klausimą, turėčiau parašyti autobiografinį romaną, bičiuli.
- Prieš keletą metų sukūrėte pirmąją savo operą „Prima Donna“, kurios profesionaliam įrašymui dabar renkate pinigus, kviečiate gerbėjus paaukoti. Nuo popmuzikos iki operos - o ką dar norėtumėte sukurti?
- „Prima Donna“ - labai artimas mano širdžiai projektas. Labai raginu visus apsilankyti mano interneto svetainėje ir sužinoti apie tai daugiau. Iš dar neišmėgintų dalykų: kartais pusiau juokais svarstau galimybę sukurti gėjišką repą.
- Kaip atrodo tipiškas laisvas jūsų vakaras?
- Pradėjau mėgti gardžiai pavalgyti, pamažu tampu gurmanu. Tai pavojinga, kai tau sukanka 40.
- Jei rytoj viskas baigtųsi, kaip norėtumėte būti prisimenamas?
- Kaip padorus ir atsakingas žmogus.
Komplimentai - iš įžymybių lūpų
Ugnė Skonsmanaitė, TV laidų vedėja:
„Kai tik pasirodė pranešimas apie koncertą Lietuvoje, iškart pirkau bilietus ir rekomendavau visiems draugams. Visada žavėjausi Rufusu – man jis patinka ir kaip muzikantas, ir kaip asmenybė. Prieš kelerius metus buvau jo koncerte Niujorke, Bruklino parke po atviru dangumi. Buvo taip gražu, kad po to dar tris dienas verkiau – tiesa, su šypsena ir įsimylėjusi visą pasaulį.“
Renaras Kauperis, latvių grupės „Prata Vetra“ („Brainstorm“) lyderis:
„Praėjusią vasarą grojome „Glastonbury“ - didžiausiame Didžiosios Britanijos festivalyje, į kurį patekti svajoja kiekviena grupė ir melomanas. Ten grojo šimtai atlikėjų, bet vienas labiausiai patikusių buvo Rufusas - jis visus papirko, didelei miniai grodamas be muzikantų grupės, tai nėra taip paprasta. Didesnį įspūdį paliko tik grupė „The Rolling Stones“.
R.Wainwrighto daina "Going To A Town":
