Instrumentais „Dream Theater“ nariai išdarinėja neįtikėtinus dalykus – šios grupės narys Johnas Petrucci laikomas vienu geriausių gitaristų pasaulyje. Klausantis kartais atrodo, kad žmogaus pirštai tokiu greičiu lakstyti negali, bet didžiausią nuostabą „Dream Theater“ vizitas kelia ne dėl to.
Mat prieš 30 metų susibūrusi grupė priskiriama prie tų, kurių muzika tiesiog „pernelyg protinga“ mažoms valstybėms. Įdomi, specifinė, brangi – ne tokia, kokios atlikėjus drąsiai viliotų Lietuvos koncertų rengėjai.
Nenuostabu, kad kai kurie melomanai žinią apie „Dream Theater“ viešnagę prilygino stebuklui. Grupės laimėjimai iš tiesų pateisina jų jaudulį.
Grupės albumas „Images And Words“ laikomas bene geriausiu visų laikų progresyviojo metalo darbu. Kiekvienas grupės narys yra triumfavęs įvairiose kritikų ir specialistų apklausose.
„Dream Theater“ nėra tokie žymūs, pavyzdžiui, kaip „Metallica“, bet netrūksta rinkimų, kuriuose šio savaitgalio Lietuvos svečiai lenkia šiuos metalo didmeistrius.
Vilniuje grupė pristatys pernai išleistą dvyliktąjį albumą, nors dar visai neseniai atrodė, kad jos apskritai gali nebelikti.
Vokalistas Jamesas LaBrie norėjo mesti dainavimą, nes apsinuodijęs maistu apsivėmė taip, kad smarkiai buvo pažeistos balso stygos ir jis ne vienus metus negalėjo atgauti buvusio tembro. Be to, neapsikentęs didelio grupės veiklos tempo, 2010-aisiais ją paliko vienas lyderių būgnininkas Mike’as Portnoy.
Nesėkmių ruožtą įveikusios grupės dainininkas 50-metis J.LaBrie prieš viešnagę Vilniuje davė interviu „Lietuvos rytui“.
– Jūsų grupė pirmą kartą koncertuos Lietuvoje. Ką yra tekę girdėti apie mūsų šalį? – pasiteiravau J.LaBrie.
– Studijoje jau dvylika metų dainuoju į kompanijos „Blue“ mikrofoną – taip įrašyti visi pastarieji grupės kūriniai. Esu beveik šimtu procentų įsitikinęs, kad tą kompaniją įkūrė lietuviai (iš tiesų vienas kompanijos įkūrėjų yra latvis Martinis Saulespurenas. – Red.).
Mažai ką žinau apie Lietuvą. Tačiau buvome jau anksčiau pastebėję, kad po koncertų kitose Europos šalyse prie mūsų prieina gerbėjų iš Lietuvos ir klausia, kada atvyksime. Smagu, kad ta diena atėjo.
– Legendos skelbia, kad kiekvienas jūsų koncertas kitoks, kad esate surepetavę šimtą dainų ir tik likus penkioms minutėms iki renginio nusprendžiate, ką grosite.
– Kadaise panašiai ir buvo, beveik niekas to nedarydavo.
Tačiau dabar dainų sąrašas visur vienodas. Gal tik Europoje ir Šiaurės Amerikoje skirsis. Jei norime surengti pribloškiamą šou ne tik muzikos, bet ir scenografijos požiūriu, turi būti aiškus scenarijus, dainų seka.
Manau, tai įspūdingas koncertas, nors negaliu būti objektyvus. Grojame kai kurias dainas, kurios jau seniai neskambėjo mūsų šou. Be to, minime dviejų albumų išleidimo metines – prieš 20 metų išleisto „Awake“ ir prieš 15 – „Metropolis pt.2: Scenes From The Memory“.
Turime puikius apšvietimo ir vaizdo projekcijų režisierius. Jie perkėlė koncertus į kitą lygmenį, bent jau vaizdo prasme.
– Kitąmet „Dream Theater“ sukaks 30 metų. Ar planuojate ką nors išskirtinio šia proga?
– Ne, nes norime žiūrėti į priekį. Manau, geriausi „Dream Theater“ laikai dar prieš akis.
– „Dream Theater“ gerbėjai gana fanatiški. Kurie susitikimai labiausiai įsiminė?
– Būna akimirkų, kai manau, kad gerbėjai nepagavo kampo: nesuprato mūsų bendravimo esmės, o tai – muzika ir jos supratimas.
Esu sutikęs žmonių, kurie išsitatuiravo mano veidą ant rankos. Arba nusifotografavo su manimi ir tą nuotrauką pavertė tatuiruote ant kojos. Tai mane keistai nuteikia. Buvau didžiulis Freddie Mercury gerbėjas, bet man nekilo minties išsitatuiruoti jo veido ant bicepso.
Pasitaiko, kad drebančiomis rankomis man kiša sąsiuvinį ir sako – parašiau eilėraščių, turėtum juos dainuoti, štai mano telefono numeris, paskambink.
Dar prisimenu vieną moterį, kuri tvirtino, kad turi tapti mano asmenine virėja. Mano žmona puikiai ruošia maistą, gal jos ir užteks. (Juokiasi.) Vertinu, kad gerbėjai jaučia aistrą dėl mūsų, bet reikia žinoti ribas. 99 procentai gerbėjų žino.
– Jūsų sudėtinga muzika per patrankos šūvį nutolusi nuo Miley Cyrus, PSY ar kitų banalių atlikėjų, kurie pastaruosius keletą metų buvo populiarūs. Bet jūsų albumai vis tiek pakyla į perkamiausiųjų dešimtukus. Kaip tai paaiškinti?
– Šiais laikais atlikėjų karjera prasideda ir baigiasi labai greitai. Jų ryšys su publika paviršutiniškas. Šiandien žiūrovai žavisi jais, o rytoj žavėsis kitais. Be to, jie net neperka įrašų – pasiklauso internete, ir tiek.
Mūsų santykiai su gerbėjais kitokie. Turime ištikimą publiką. Visą karjerą gerbėjai buvo arti. Ir elgėmės su jais taip, kad daugelis jų išlieka gerbėjai du dešimtmečius. Jie nori jaustis bendraminčių būrio dalimi, bendrauja tarpusavyje, perka mūsų plokšteles ir gilinasi į dainų tekstus bei muziką.
– Ar grupė kada nors buvo arti išsiskirstymo ribos?
– Kaip galbūt žinote, 1994-aisiais patyriau sunkią balso stygų traumą, susiformavo hematoma. Tai labai pakeitė mano balsą – 2000-aisiais kiekvieną dieną jis skambėjo vis kitaip. Buvo apėmusi neviltis, maniau, kad jau niekada nepavyks.
Tai nereiškia, kad prastai dainavau arba man nebuvo smagu scenoje. Tiesiog tapau tragiškai nepastoviu vokalistu – jaučiausi nuviliantis visą grupę ir bijojau, kad niekada nebeatgausiu senojo balso.
Tada aplankė mintys apie karjeros pabaigą, bet 2003-iaisiais susigriebiau, pradėjau vėl treniruoti balsą. Manau, kad pastaruosius dvejus metus vėl esu pasiekęs geriausią formą.
– Virtuozas būgnininkas M.Portnoy buvo vienas grupės simbolių. Jis išėjo iš grupės, apsipykote, vietoj jo priėmėte Mike’ą Mangini. Kaip tai pakeitė psichologinę pusiausvyrą grupėje?
– M.Mangini žinojo, kad jo pirmtaką labai mėgsta publika. Žinojome, kad jis pasaulinės klasės būgnininkas, tačiau gerbėjų pagarbą teko išsikovoti.
Sakydavome jam: Mike’ai, tu nuostabus būgnininkas, tu puikiai sugrojai įrašant albumą „A Dramatic Turn Of Events“, turi savimi didžiuotis. Jam nebuvo lengva pakeisti M.Portnoy.
Tačiau M.Mangini dalyvavo įrašant jau antrą mūsų albumą ir įtikino visus, kad yra unikalių gabumų muzikantas, apsiramino, suprato, jog yra visavertis narys.
– Kai išėjo M.Portnoy, viešai apsižodžiavote spaudoje (Jamesas pasakė, kad be Mike’o grupėje geresnė atmosfera, tas aršiai atsikirto. – Red.). Ar vieną dieną susitaikysite ir kartu eisite kavos?
– Su Mike’u nesikalbėjau nuo tos dienos, kai jis išėjo iš grupės. Manau, niekas nevyksta be priežasties. Jis dabar daro tai, ką nori, mes irgi. Taip yra ir nieko čia bloga.
Grupės „Dream Theater“ gerbėjo žodis
Žurnalistas, rašytojas, scenaristas Aidas Puklevičius: „Su „Dream Theater“ pirmąsyk susidūriau daugiau nei prieš 20 metų dirbdamas radijo stotyje M-1. Peržiūrinėjau žmonių, norinčių ateiti ir dirbti, laiškus ir nustebęs aptikau vieno jų mėgstamiausių albumų sąraše man negirdėtą šios grupės „When Day And Dream Unite“. Gūžtelėjau pečiais, pamiršau šį pavadinimą iki to meto, kai per MTV pamačiau jų hitą „Pull Me Under“. Nuo to laiko ir nebepasveikau. „Dream Theater“ pakeitė mano muzikinį skonį, išmokė vertinti progresyvųjį metalą, parodė, kad muzika vienu metu gali būti penas ir protui, ir sielai. Koncertas „Siemens“ arenoje bus mano ketvirtasis pamatytas „Dream Theater“ pasirodymas, bet tikrai žinau – ir dešimtasis, ir dvidešimtasis nenumalšins tos nuostabios muzikos troškulio.“
