Žodžiu, įvairių kartų Lietuvos rokerių rinktinė, nusprendusi pagroti tai, nuo ko patiems smagu, o nebūtinai tai, ką labiausiai nori girdėti publika. Tai yra, sunkųjį roką, kuris nė truputį nepanašus į, pavyzdžiui, didžiausią „Pelenų“ hitą „Lopšinė“.
Č.Gabalis turi įdomų įvaizdį. Vieni jį geriausiai pažįsta būtent kaip būtent švelniosios „Lopšinės“ atlikėją, antri – kaip televizinio dueto su Inga Jankauskaite vieną antrąją, treti – kaip Rodo Stewarto kūrinių atlikėją, ketvirti – kaip stiliaus chameleoną, LRT „Auksiniame balse“ dainavusį Juaneso dainą.
Bet mažai kas jau ir įsivaizduoja, kad Česlovas gali dainuoti taip, kaip šiame albume. Titulinėje dainoje, kūriniuose „Dorian Gray“ ar „Never Wake Up“ jo balsas skamba taip, kad nežinodamas nė neatspėtum, kad čia jis – tokio rėkimo, spiegimo ir kriokimo iš ramaus atlikėjo mažai kas tikėjosi.
„Rain And Snowfall“, „Gullible Man“ ir „Dismal Demon“ – kiek ramesnės, bet priedainyje Č.Gabalio balsas vėl pasipuošia tokiu „purvu“, kad galėtum spėti, jog dainuoja ne lietuvis, o amerikietis, pardavęs sielą „grunge“ žanrui. R.Asmolkovas savo darbą irgi dirba su pasimėgavimu – tiek kietų rifų, kiek yra šiame albume, nerasite daugiau nei pusėje per metus išleistų lietuvių kompaktinių plokštelių.
Muzika ant sunkiojo roko ir metalo ribos, kuri tikrai suras savo klausytojus baikerių šventėse ir roko festivaliuose. Televizijos ir radijo bangų tikriausiai nesutrikdys – pernelyg išsiskirtų iš ten dominuojančios popmuzikos konteksto. Tačiau tai tikriausiai ir nėra svarbu. Klausantis nepaleidžia įspūdis, kad „Minor Modesty“ pirmiausia yra atgaiva patiems muzikantams – ir proga įrodyti patiems sau, kad galima kurti ir groti, visiškai nusispjaunant į lietuviškus populiarumo standartus.
Įvertinimas – 8 iš 10.
„Minor Modesty“ daina „Dorian Gray“:
