Tiesą sakant, iš pradžių net sunku suprasti, kodėl čia dėl tos merginos tiek daug triukšmo. Muzika? Na, toks lėtas melancholiškas liūliavimas su tai repuojančios, tai uždainuojančios (balsas tikrai visai žavus) merginos pamąstymais. Muzikos nuotaika, vokalo maniera – kažkas labai panašaus į Laną Del Rey (daina „Team“ atrodo lyg nusirašyta nuo jos), tik su kiek daugiau skoningo elektroninio skambesio.
Tai kodėl didieji pasaulio muzikos žurnalai choru pradėjo žarstytis komplimentais? Tiesą sakant, kartais atrodo, kad tiesiog iš noro įtikti paauglių kartai. Taip, įspūdį daro tai, kad Lorde pati rašo savo dainų tekstus, daro tai visai įdomiai – minėta „Royals“ yra žavus pasišaipymas iš garsenybių prabangaus gyvenimo būdo, o ir kiti kūriniai demonstruoja sąmojį ir brandą, nebūdingą mokyklos dar nebaigusiems kūrėjams.
Tačiau šuo čia tikriausiai pakastas kitur. Nusivylimas autoritetais, tam tikras įžūlumas ir pasitikėjimas savimi yra ryškus dabartinės jaunosios kartos bruožas. Lorde tekstai yra jos stiprioji vieta – ji tiesiog muzikoje sako tai, kuo gyvena milijonai jos amžiaus klausytojų, nuo bukinančių interneto svetainių iki pykinimo prisigėrus gėrimų, kurių pagal amžių dar negalima gerti.
Tai nereiškia, kad muzikiniu požiūriu šiame albume nėra nieko įdomaus. „White Teeth Teens“ pasigirsta retro elementai, o „Still Sane“ – tikrai išradingais garso vingiais liūdesį vedanti daina.
Tačiau svarbiausia Lorde patrauklumo priežastis – balsu transliuojama grimasa „man tik septyniolika, bet aš nuo visko pavargau“ ir „tie seniai vis tiek nieko nesupranta“. Ir dėl vieno dalyko ji teisi – tai kur kas įdomiau nei dainuoti apie paaugliškus romanus. Paaugliai ką tik įgijo savo amžiaus žvaigždę, kurią mėgti yra „kieta“.
Įvertinimas - 7 iš 10.
Lorde hitas „Royals“:
