Nuo 2005-ųjų, kai „Editors“ išleido pirmąjį albumą „The Back Room“, kiekviename Europos mieste galima rasti būrelį vaikinų ir merginų, pardavusių sielą tamsiam, jausmingam ir melodingam šios grupės rokui.
Nemažai jų - ir Vilniuje, kur kiek po devintos valandos vakaro į sceną žengę "Editors" sukėlė džiugų spiegimą ir, skambant įžangai, šypsodamiesi jo klausėsi.
Nuo aršaus nevilties himno "An End Has A Start" iki vieno naujausių hitų "A Ton Of Love" - beveik dvi koncerto valandos pralėkė greitai, scenoje tvyrančią prieblandą perskrodžiant ryškioms baltoms šviesoms, vokalistui Tomui Smithui raitant grimasas ir su kiekviena atlikta daina sulaukiant vis garsesnio "Editors" gerbėjų pritarimo.
Tai muzika, kuri provokuoja, įveda į keistą liūdesio ir euforijos derinį, kurio žavesio formulę apčiuopti nelengva - tiesiog įtraukia, ir tiek.
Paprasčiausias ir tingiausias palyginimas – su legendine britų grupe „Joy Division“, tačiau priskirti "Editors" gausiai britų postpanko žanro puoselėtojų armijai būtų pernelyg paprasta. Koncerto viduryje T.Smithas scenoje liko vienas ir į rankas paėmė akustinę gitarą, gerokai sušvelnindamas savo žemo balso dundėjimą. O pabaigoje pasigirdo ir ryškūs elektroniniai "disco" muzikos motyvai. Kalbama, kad būtent dėl pastarųjų muzikos posūkių su grupe atsisveikino vienas jos įkūrėjų Chrisas Urbanowiczius - šie žaidimėliai jam tiesiog neįtiko.
Kaip bebūtų, laimingų veidų buvo daug. Susidomėję koncertą stebėjo ir Lietuvos muzikos pasaulio veikėjai - nuo "Skamp" narių iki SSG lyderio Algio Ramanausko ir muzikologo Dariaus Užkuraičio.
Hituose „Munich“, „An End Has A Start“, „All Sparks“ ir daugybėje kitų išstypęs vokalistas T.Smithas kuria dviprasmių tekstų girliandas, kurias atpainioti nelengva ir labiausiai ištikimam gerbėjui. Kai jas gyvai atlieka scenoje, kartais atrodo, kad jį tampo konvulsijos – dainininkas, regis, „išsijungia“, visiškai pasinėręs į savo sukurtą dainų pasaulį.
Nenuostabu, kad „Editors“ - dažni svečiai didžiausiame britų Glastonberio festivalyje, prieš porą metų drebino sceną festivalyje „Positivus“ Latvijoje, koncertuodami išmaišė Ameriką ir visą Europą.
Galiausiai užsuko į Vilnių – juos prisiviliojęs „Lofto“ šeimininkas Viktoras Diawara tada džiūgavo, bet koncerto dieną buvo atviras - bilietų parduota ne tiek daug, kiek buvo norėta.
"Koncertas - nuostolingas. Bet tai nesvarbu. Man liūdna, bet įdomius atlikėjus kviesime ir toliau. Daužysiu galvą į sieną, net jei jos ir nepramušiu", - sakė Viktoras.
Iš Rygos į Vilnių trim autobusais atriedėję „Editors“ (garso ir scenos aparatūrai skirtas atskiras vilkikas) nariai susitikus pateisina savo įvaizdį – kuklūs, nudelbę akis, pasinėrę į apmąstymus ir prisipažįstantys: „Mes esame gana nuobodūs“.
Vokalistas Tomas Smithas ir būgnininkas Edwardas Lay prieš koncertą lrytas.lt pasakojo apie savo kasdienybę, gerbėjų lūkesčius, neįprastas jų tatuiruotes ir retėjančius pasilinksminimus po koncertų.
- Jau du kartus buvote Latvijoje, bet Lietuvoje jums šiandien – pirmas kartas. Spėjote pamatyti kažką išskirtinio, su kuo jau galėtumėte sieti Vilnių?
Edwardas: Nemanau, kad mus atvežė į gražiausią Vilniaus vietą (juokiasi). Spėju, kad šitas dulkinas gamyklų rajonas neatspindi Lietuvos. Gal po koncerto pasidairysim ir pamatysim daugiau. Bet vis tiek smagu.
Gal tai išbandymas mums – jei sugebėsime padaryti įspūdį žmonėms pramoniniame rajone, mums leis čia sugrįžti.
Tomas: Įdomu ir keista, kiek daug gerų koncertų salių Europos miestuose įsikūrę būtent pramoninėse patalpose. Jos mažai skiriasi viena nuo kitos.
- Turėjote išankstinių nuostatų apie Lietuvą?
Tomas: Ne, nemanau. Būsiu brutaliai atviras – labai mažai įsivaizduoju, kokia yra jūsų šalis. Žinau, kad esate netoli Rusijos, bet tai daugmaž viskas. Bet tikiuosi sužinoti daugiau.
- Grojate nedidelėje salėje, nors esate pripratę festivaliuose turėti bent keliasdešimties tūkstančių žiūrovų publiką. Kas tai – bandymas užkariauti naujas teritorijas, grojant už mažesnį honorarą?
Tomas: Nežinau, ar tai galima vadinti užkariavimu. Tiesiog svarbu aplankyti naujas šalis, pasirodyti žmonėms, kurie galbūt mūsų laukia. Grojame jau dešimt metų – tiek prireikė, kad atvyktume į Vilnių.
Visai nesvarbu, kad salė mažesnė nei kai kuriuose kituose miestuose. Mums garbė užsiimti savo veikla. Radome savo aistrą, iš jos dar galime ir pragyventi, koncertuojame labai daug. Galimybė apsilankyti dar nematytose vietose mūsų užsiėmimą paverčia dar įdomesniu.
Edwardas: Pasakysiu štai ką – groti festivaliuose labai retai būna smagiau nei rengti savo koncertą. Festivaliuose nebūtinai susirenka tie, kurie nori klausytis būtent mūsų muzikos. Kita vertus, taip gali surasti naujų klausytojų, tas irgi gerai.
- Šiame karjeros etape jau turite mažiausiai 12 populiarių dainų, kurias privalote groti koncertuose, kitaip gerbėjai norės trenkti į snukį. Kaip tarp jų „įsipaišo“ nauji, šią vasarą išleisto disko „The Weight Of Your Love“ kūriniai?
Tomas: Įvairiai. Pamenu, kai dar tik pradėjome koncertuoti, prireikė laiko, kol publika priprato prie mūsų pirmojo albumo dainų. Tas pats dabar vyksta su naujomis dainomis – juk mūsų stilius šiek tiek pasikeitė.
Kita vertus, tokios naujos dainos kaip „Formaldehyde“ ar „A Ton Of Love“ - jos turi himno savybių, užkrečiančios, į jas žiūrovai greitai „įsikerta“. Visas koncertas – gerai subalansuotas, skamba ir senos dainos, hitai, ir nauji kūriniai. Grojame beveik dvi valandas.
- Dėl muzikos nuotaikos daug kas įsivaizduoja, kad esate būrelis paniurėlių, kurie kiaurą naktį juodai dažo savo kambario sienas. Gerbėjai nustemba, kai susitinka su jumis?
Tomas: Tam tikra prasme, muzika yra mūsų asmenybių atspindys. Nesame tokie niūrūs, kaip daug kas mano. Nors susitikimuose su gerbėjais gali taip atrodyti – mes labai drovūs. Pasirašinėjame autografus, viskas gerai, bet man sunku atsipalaiduoti ir juos prisileisti. Nebūna taip, kad susitinku su kokiu gerbėju ir kartu einame prisigerti į karaokės barą (juokiasi).
Edwardas: Nemanau, kad labai įdomu su mumis susipažinti (kvatojasi). Mes labai normalūs ir paprasti. Kai nesame scenoje, nemėgstame būti dėmesio centre. Nesilankome garsenybių vakarėliuose, nors kvietimų netrūksta. Nelaikome savęs žvaigždėmis, mes – tiesiog muzikantai. Kartais scenoje būname teatrališki, bet tai – tik tos akimirkos reikalas. Iš tiesų tai mes visai nesame niūrūs. Pamatytumėte, kaip mes žaidžiame futbolą...
Tomas: Iš gerbėjų kartais išgirstu įdomių dalykų, mano dainų interpretacijų. Daug kartų esu matęs ištatuiruotus „Editors“ dainų žodžius. Žinau, kad mano tekstai kartais giliai paliečia žmones, tampa jų gyvenimo fonu. Tai labai galingas ir nuostabus dalykas.
Devynis iš dešimties kartų, kai gerbėjas bando paaiškinti, ką reiškia mano dainos žodžiai, jis sako visai ne tai, ką aš maniau, tą dainą rašydamas. Bet tai nė nesvarbu. Kai išleidi dainą, ji tau nebepriklauso.
Baisiausias dalykas būna tada, kai pamatau, kad dainos tekstas ištatuiruotas klaidingai.
- Pasakote tiems žmonėms tai?
Tomas: Ne, ne. Nusišypsau, ir tiek.
- Per dešimt metų, kiek groja „Editors“, muzika britų „topuose“ tampa vis prastesnė ir banalesnė. Ar domitės, kas dabar populiaru?
Tomas: Tai tiesa, net per ketverius metus, kol ruošėme naują albumą, populiari muzika neįtikėtinai suprastėjo. Kai mes debiutavome, tokios grupės kaip mūsų dominavo „topuose“ ir radijuje. Mums pasisekė, tai buvo geri laikai, pardavėme daug įrašų.
Tai, kas populiaru dabar, mane mažai domina. Negalima lyginti dešimties metų senumo ir dabartinės situacijos – tai visai kitokia aplinka. Mums vis dar viskas gerai, naujas albumas pasiekė penktąją vietą „topuose“, nėra ko skųstis. Man tik liūdna, kad tuose „topuose“ daugiau nėra nieko, ko norėčiau klausytis.
Edwardas: Naują albumą Didžiojoje Britanijoje išleidome su leidykla PIAS. Ją pasirinkome, nes jos vadovams nerūpėjo, ar mes būsime pirmoje „topų“ vietoje, žurnalų viršeliuose. Svarbiausia buvo muzika.
- Kaip atrodo jūsų pasilinksminimai gastrolių autobuse? Rokenrolo ir vakarėlių laikai jau baigėsi?
Tomas: Taip, dabar jų vietą užėmė DVD, knygos, kompiuteriniai žaidimai. Būna, kad truputį atsipalaiduojame.
Edwardas: Mes nuolat koncertuojame jau dešimt metų, tad kartais jaučiamės pavargę. Bet mums patinka gyventi autobuse. Per šias gastroles šiek tiek keliavome lėktuvais, sugrįžti į autobusą buvo tikrai palaima. Žinoma, pasitaiko tokių vakarų, kai truputį išeiname iš proto ir kitą dieną scenoje nesijaučiame labai gerai.
Tomas: Pagundų yra daug. Išmokome su tuo elgtis spontaniškai, neplanuoti, jei pasigersime – tai pasigersime. Taip smagiausia.
Esate muzikavę su ne vienu savo dievuku. Koks jų patarimas labiausiai įsiminė?
Tomas: Kai pirmą kartą susitikau su Chrisu Martinu, jis man patarė niekada nenustoti rašyti dainų. Porą kartų esu plepėjęs su R.E.M. vokalistu Michaelu Stipe'u, kai „apšildėme“ jų koncertus. Nepamenu, ką jis kalbėjo, negirdėjau, nes stovėjau išsižiojęs ir negalėjau patikėti, kad su juo kalbu. Pamenu tik tiek, kad, atrodo, jis gyrė mano švarką.
„Editors“ vaizdo klipas „The Weight“:
