Dainos „Maybe“, „Online“, „A Day Before Tomorrow“, „My Star“ ir daugybė kitų latvių grupės kūrinių - puikiai žinomi lietuviams. Latviai, savo ruožtu, Lietuvą jau žino kaip penkis savo pirštus - mūsų šalyje lankėsi ir koncertavo tuziną kartų, čia net yra susukę vaizdo klipą.
„Lankytis Vilniuje - visada gera“, - sakė „Prata Vetra“ vokalistas Renaras Kauperis, su valiūkiška šypsena pasidalijęs mintimis apie muziką, brandą, gimtadienius ir „Vilnius Music Week“ reiškinį.
- Su kokia nuotaika šį kartą atvykstate į Vilnių? - paklausėme R.Kauperio.
- Pačia geriausia. Tai lemia keletas aplinkybių. Pastarieji pusantrų metų mums buvo labai intensyvūs - daug koncertų, festivalių. Bet kaip tik šį rugpjūtį buvo mažiau darbų, galėjome šiek tiek atsipūsti, pailsėjome su šeimomis.
Rugsėjis irgi bus ramesnis. Todėl į Vilnių atvyksime geros formos, jau pasiilgę grojimo, su geriausiomis dainomis, tokie pat smagūs ir linksmi, kaip prieš keliolika metų, kai pirmąsyk lankėmės jūsų šalyje.
- Koncertas vyks, po jūsų 39-ojo gimtadienio praėjus savaitei.
- O, taip. Tik nė nežinau, ar tuo džiaugtis. Ant nosies - 40. Juk, atrodo, buvau tam pasiruošęs, bet vis tiek ateina sunkių minčių (juokiasi). Nors juk, atrodo, ko čia liūdėti - gyvenimas lepina, puikiai jaučiuosi fiziškai.
Gimtadienis - nelengva diena. Per dieną tenka 100-150 kartų pakelti ragelį ir sakyti „ačiū“. Leidi šią dieną su telefonu prie ausies, nors tai kiek neteisinga. Kita vertus, nesinori įžeisti skambinančių.
Jau keletą metų galvoju - reikia įsitaisyti tokį autoatsakiklį tokį, kur mano balsas sakytų - ačiū, kad skambinate ir norite pasveikinti, bet šiuo metu su artimaisiais sėdžiu prie stalo, valgau tortą, negaliu atsakyti. Jei norite labai mane pradžiuginte, sulaukite signalo ir paaukosite latą vaikų ligoninei.
Nes per gimtadienius dovanojame dovanas, sukame dėl jų galvą, o gavėjai paskui toliau suka galvą, kur tas nereikalingas dovanas dėti. Mažai naudos ir labai egoistiška.
Aš pats per savo gimtadienį visada aukoju labdarai - trims projektams, kuriuos stengiuosi palaikyti. Bet dėl tos telefono linijos niekada neprisiruošiu sutvarkyti reikalų. Gal po šio pokalbio prisiruošiu.
- Lietuvoje pristatysite albumą „Another Still Life“, kurio dainų čia dar negrojote.
- Taip. Tai - kitokia muzika, nei esate įpratę girdėti iš „Prata Vetra“. Mūsų gerbėjai labai atsargiai žiūri į permainas, žinau tai. Bet, laimei, išgirdę muziką koncertuose, su pokyčiais susitaiko.
Mes negalime stovėti vietoje, reikia eiti į priekį. Šiame albume yra daina „Lantern“, kuri labai patinka mano paaugliams sūnums, o tai - geras ženklas. Nes nepamenu, kad jie su malonumu klausytųsi kitos „Prata Vetra“ dainos (juokiasi).
- Kaip jūs patys pasikeitėte per tuos keliolika metų nuo pirmųjų apsilankymų Lietuvoje?
- Geras klausimas. Širdyje, tikiuosi, likome tokie patys. Mes vis dar geri draugai, bet už grupės ribų bendraujame rečiau, ne taip dažnai lankomės vienas pas kitą svečiuose.
Bet tai - dėl to, kad mūsų grafikas - vis labiau įtemptas, grodami prisibendraujame, norisi pertraukų, pailsėti vienas nuo kito.
Kitaip elgiamės gastrolėse. Anksčiau būdavo - po koncerto būtinai į miestą, iki ryto pašėlti su draugais. Dabar jau kitaip - į viešbutį, knyga, galbūt bokalas alaus - ir miegoti. Bastytis klubuose iki ryto nebesinori, reikia taupyti energiją.
Pokyčius nulėmė tai, kad pradėjome labai daug koncertuoti. Dvi dienos namie su šeima - jau prabanga.
Kita vertus, prieštarauju pats sau. Laisvalaikiu vis įsiveliu į kokį gerą pašalinį projektą. Pavyzdžiui, subūriau fondą, kuris palaikys vieno garsaus, jau mirusio latvių poeto idėjas, su bičiuliais kuriame dainas pagal jo tekstus. Dalyvauju ir projekte, kuris padeda vaikams mokytis abėcėlės.
- Tarptautinėje scenoje šįmet grįžote prie pavadinimo, kurį turite Latvijoje - „Prata Vetra“. Kuo blogai buvo „Brainstorm“?
- Dėl to angliško pavadinimo kildavo problemų. Yra kitų, sunkųjį metalą grojančių grupių tokiu pat pavadinimu. Mus vis painiojo su jomis.
Pamenu, pakvietė į Slovakiją groti festivalio pagrindinėje scenoje. Atvažiuojame, išlipame iš autobuso, o ten aplink - vien vyrai su odinėmis stirukėmis ir grandinėmis. Ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai. Paprašėme, kad gitaristas kuo triukšmingiau grotų(juokiasi). Mus tris kartus bisui iškvietė.
Latviškas pavadinimas, pastebiu, žmonėms kelia smalsumą. Tai - puiku. Kai šįmet grojome didžiausiame britų festivalyje „Glastonbury“, atėjo du vaikinai. Jie kasmet eina pasiklausyti vienos nežinomos grupės, kurios pavadinimas atrodo įdomiausias. Šįmet jie pasirinko „Prata Vetra“. Geras ženklas.
- Buvote pirmoji Baltijos šalių grupė, patekusi į „Glastonbury“ - didžiausią festivalį Europoje. Kokie įspūdžiai?
- Geri, visomis prasmėmis. Neturėjau iliuzijų, kad pas mus ateis daug žiūrovų - grojome ankstyvą popietę. Bet susirinko nemažai latvių, o į koncerto pabaigą žmonių dar pagausėjo. Lengva ten groti, nors ir supratau, kad tai - istorinė akimirka. Latviai „Glastonbury“ - kadaise tai atrodė neįtikėtina.
Bet dar labiau patiko ten jaustis paprastu žiūrovu. Po daugybės metų pertraukos festivalyje tris naktis miegojau palapinėje. Keliesi ryte, eini alaus, žiūri į programėlę - tai padėjo geriau suprasti, ką jaučia publika, kaip ji nervinasi, kai dvi valandas laukia prie scenos, kad iš arčiau matytų savo mėgstamą artistą, o tas vėluoja.
Man labiausiai patiko „The Rolling Stones“ - dėl jų tris valandas kantriai laukiau prie scenos, bet buvau gal penktoje eilėje, visai arti. Taip pat - dainininkas Rufusas Wainwrightas, kuris visus papirko, grodamas be muzikantų grupės, ir kolektyvas „Phoenix“.
- Jūsų pasirodymą stebės ir festivalio „Vilnius Music Week“ publika. Ką manote apie tokius renginius, skirtus praskinti kelią muzikantams?
- Supratau, kad naudinga juose reguliariai dalyvauti. Reikia stengtis pagroti tokiuose renginiuose Anglijoje, JAV, Taline, Vilniuje. Tai kainuoja, bet yra labai svarbu, jei nori pasiekti karjeros užsienyje.
Kadaise buvau skeptikas - nelabai tikėjau, kad tai gali padėti. Bet dabar jau pastebiu tikrą naudą. Kito kelio nelabai ir yra. Sprendimus darantys žmonės turi tave išgirsti gyvai. Žia kaip su šokoladu - jei nori lietuvišką parduoti Vokietijoje, turi vežti jį į muges, duoti paragauti, kitaip nieko nebus.
Pavyzdžiui, „Glastonbury“ festivalio rengėjai mus pirmą kartą išgirdo „Tallinn Music Week“. Prireikė keleto metų, bet patikėjo mūsų galimybėmis ir pakvietė. Arba kitas pavyzdys - pagrojome kelis koncertus panašiame renginyje Singapūre ir po kiek laiko gavome kvietimą į du Indijos festivalius.
- Turite tris sūnus - jaunėliui Aronui dveji, o dvyniai Emilis ir Edgaras - jau septyniolikmečiai ir turi savo grupę „Carnival Youth“. Jie klausia jūsų patarimų?
- Jie turi savo muzikinį gyvenimą, į kurį aš nelabai kišuosi. Jų grupės koncertuose aš dirbu vairuotoju, padedu nešioti aparatūrą (juokiasi).
Vaikai leidžia jaustis jaunesniam. Jie mane gerai auklėja, parodo visokias įdomias jaunas grupes.
Kartais duoda paklausyti savo muzikos. Kai paklausia nuomonės, pasakau. Bet čia jų gyvenimas ir jų kūryba. Jie dabar įrašinėja pirmąsias keturias dainas, jau pasirodė keliuose festivaliuose. Ar jie galėtų vieną dieną „apšildyti“ mano koncertą? Nė nežinau, jiems dar reikia paaugti.
