23-ejų muzikantas iš Anglijos niekada nebuvo Lietuvoje, bet ir jį jau spėjo pasiekti žinios apie esminius šios šalies privalumus, kuriuos dažniausiai šlovina apsilankę rokeriai.
„Žinau, kad moterys - nuostabaus grožio, o jei dar pasakysite, kad turite gero vietinio alaus, suprasiu, jog Lietuva - man labai tinkama vieta“, - kvatojosi muzikantas.
Rugpjūčio 2-4 dienomis pirmą kartą rengiamo festivalio pričiuptas atlikėjas priklauso jaunajai britų muzikantų siaurais džinsais kartai - įkvėpimo jis semiasi iš bliuzo ir senojo roko.
Prieš dvejus metus išgarsėjęs dainininkas šįmet išleido minialbumą „Rumble And Sway“, pasirodė legendinio amerikiečių rokerio Bruce'o Springsteeno koncerte, o šią vasarą vos spėja lakstyti iš vieno muzikos festivalio į kitą.
„Jau esu buvęs Latvijoje, pas jus, manau, bus dar geriau. Rumšiškės? Įdomi vieta. Radau ją „Google“ paieškoje. Ten netoli yra kažkoks vandens telkinys, sudarytas dėl hidroelektrinės, ar ne? Turėtų būti labai įdomu“, - linksmai pokalbį su „Lietuvos rytu“ pradėjo britų muzikantas.
- Kurie iš kitų festivalio dalyvių jums įdomūs?
- Jamesas Morrisonas. Jis turi puikų balsą, be to, šiame žaidime yra seniau nei aš. Būtų gerai pasižiūrėti jo koncertą ir galbūt nusikopijuoti kai kuriuos jo triukus.
- Koks buvo geriausias ir blogiausias koncertas jūsų gyvenime?
- Geriausias - kai prieš mėnesį „apšildėme“ B. Springsteeno koncertą Olandijoje. Ten buvo 50 tūkstančių žmonių, kurie gal iki tol nė negirdėjo apie mus, bet vis tiek reagavo puikiai. Tas jausmas tiesiog smegenis nunešė kažkur kitur.
O blogiausias - kai grojau viename universitete, pačioje karjeros pradžioje. Užlipau į sceną pirmą nakties, kai visi jau buvo girti. Ten net normalios aparatūros nebuvo - vienas veikėjas laikė mano mikrofoną, lipnia juosta pritaisytą prie šluotkočio.
Prieš mane ten grojo tik didžėjai, o čia - aš su savo akustine gitara ir žudikiškomis baladėmis. Į mane tuoj pradėjo lėkti monetos. Daug iš to vakaro išmokau - pavyzdžiui, kad yra situacijų, kai niekaip nelaimėsi, nesvarbu, koks geras būtum (juokiasi).
- B. Springsteenas - vienas žymiausių muzikantų planetoje. Bandėte gauti autografą?
- Ne. Ten dar grojo grupė „The Black Crowes“, kartu su mergina žiūrėjau jos pasirodymą iš scenos krašto. Tada priėjo Bruce'as. Man rankos pradėjo drebėti, esu jo gerbėjas nuo vaikystės, bet užkalbinti neišdrįsau. Matyt, nebuvau pakankamai išgėręs. Gal ir gerai - turbūt būčiau mikčiojęs iš susijaudinimo ir jam pasirodęs visiškas idiotas.
- Jūs nuo vaikystės mėgstate bliuzą. Tai nėra jaunų žmonių muzika, mokykloje tarp draugų nesijautėte kaip senolis?
- Aha, taip ir buvo. Anksti supratau, kad pasisodinti bičiulį, paleisti bliuzo plokštelę ir pabandyti įtikinti, kad čia gera muzika, nėra pati geriausia idėja.
Niekas nesuprato muzikos, kurią mėgau. Bet tai mane paruošė dabartinei situacijai. Bliuzas nėra muzika, kurios klausosi daugiausia žmonių, ir jo nemėgstančių neperkalbėsi. Todėl aš nebandau atrodyti kietas ar madingas, tik groju tai, kas man patinka, bandydamas taip laimėti simpatijas.
- Kada supratote, kad muzika - jūsų gyvenimo kelias?
- Kai šešiolikos laikiau egzaminus. Man gerai sekėsi fizika, bet aš dėl gerų pažymių labai stengiausi. Su muzika buvo labai lengva - ir mano rezultatai buvo geriausi klasėje. Pamaniau - geriau siekti to, kas savaime gerai išeina, o ne sunkiai dirbti sferoje, kuri nelabai vilioja.
Vėliau, žinoma, ne sykį maniau, kad suklydau (juokiasi). Kaip dainuoja AC/DC, iki viršūnės - ilgas kelias. Vienas bičiulis iš muzikos pasaulio taikliai pasakė - nesvarbu, koks esi populiarus ar įtakingas, vis tiek kiekvieną rytą prabundi ir galvoji: šiandien visi supras, kad esu apsišaukėlis.
Kad pasisektų muzikoje, nepakanka talento, turi tinkamai išsirikiuoti žvaigždės. Čia lyg loterija - todėl geriausia jėgas joje išmėginti jaunystėje. Kita vertus, nesėkmės iš žaidimo išmeta tuos, kurie groja tik dėl karjeros. Aš groju, nes noriu ir neturiu jokio atsarginio plano.
- Jus vadina „modernaus gotikinio bliuzo“ atlikėju. Apibūdinimas - lyg vakarais vienas sėdėtumėte su viskio buteliu ir smaugtumėte kates.
- Taip, tai labai juokinga. Žmonės mano, kad esu mąslus ir liūdnas. Bet tai netiesa, tas liūdesys - tik kaukė. Vieni linksmiausių žmonių, kuriuos esu sutikęs - užkietėję metalistai ir siaubo filmų režisieriai. Kai kūryboje išlieji visas tamsias emocijas, gyvenimas tampa gražus.
Kita vertus, ta etiketė jau kiek pasenusi - mano muzika per pastaruosius porą metų tampa vis linksmesnė.
- Gimėte Anglijoje, bet augote JAV. Kaip tai paveikė jūsų muziką?
- Smarkiai. Amerikoje yra daugybė radijo stočių, transliuojančių bliuzą, džiazą, senąjį roką. Anglijoje tokios muzikos sunkiau surasti. Aš fanatiškai klausiausi radijo. Jei būčiau augęs Anglijoje, gal šiandien būčiau reperis, kas žino.
- Ar yra daina, kurią labai mėgstate, bet jums dėl to gėda?
- Man negėda, bet daug kas nustemba, kai pradedu pasakoti apie Bonnie Tyler hitą „Total Eclipse Of The Heart“. Mėgti šią dainą - nekieta, bet nieko negaliu su savimi padaryti. Bonnie balsas - nuostabus. Kai pasigeriu, visiems pradedu pasakoti, kokia gera yra ta daina, galiu ją analizuoti dvi valandas. Daug ką tai tikrai labai „užknisa“.
