Plika galva, tamsūs akiniai, paprasti džinsai ir marškinėliai - Joe ne iš tų muzikos žvaigždžių, kurios gatvėje trauktų praeivių dėmesį.
Tačiau 56-erių gitaristo vardą nemažai melomanų taria su maldų žodžiais. Dažniausiai - dėl milžinišku greičiu gitara lakstančių jo pirštų, tačiau taip pat ir dėl kompozitoriaus ir pedagogo talento.
Italų kilmės gitaristas savo pavardę išgarsino, jau sulaukęs 31-erių - kai didelio populiarumo sulaukė jo antrasis solinis albumas „Surfing With The Alien“.
Jimi Hendrixo ir Erico Claptono įkvėptas muzikantas pats padarė didžiulę įtaką eilei žinomų šių dienų gitaristų - jis mokė groti Steve'ą Vai, grupių „Testament“, „Counting Crows“ narius ir daugelį kitų įžymių muzikantų. Scenoje ir įrašų studijoje jis grojo su Alice Cooperiu, Micku Jaggeriu, „Deep Purple“ - pastarieji jį net kvietė tapti pilnaverčiu savo grupės nariu.
Tačiau Steve'as pasirinko solinę karjerą, kurią kartais paįvairina smagiais papildomais nuotykiais - tokiais, kaip jo rengiamos geriausių pasaulio roko gitaristų gastrolės G3 ar kolektyvas „Chickenfoot“, suburtas su grupių „Van Halen“ ir „Red Hot Chili Peppers“ nariais.
„Dėl jo viešnagės Lietuvoje teko derėtis net trejetą metų“, - prisipažino agentūros „Relax Live“, liepos 7 dieną surengsiančios Joe koncertą Vilniaus Teatro arenoje, vadovas Artūras Mirončikas.
- Lietuvoje yra daugybė melomanų, kurie svajoja išgirsti jūsų gitarą gyvai. Kodėl taip ilgai teko jūsų laukti? - paklausiau J. Satriani.
- Jau seniai noriu atvykti į Lietuvą. Daug mano draugų yra lankęsi Lietuvoje, o mano koncertų grafikuose ji vis neatsirasdavo. Vis mąstydavau, kodėl taip yra, galvojau, gal ten manęs nieko nežino. Pasirodo, tai buvo tiesiog organizavimo klausimas - vis maršrutai netinkamai susidėliodavo, o ir šiaip spėjame nuvykti tik į ketvirtadalį miestų, į kuriuos esame kviečiami. Taigi, ką turėčiau žinoti apie Lietuvą?
- Mes gerai žaidžiame krepšinį ir turime paminklą Frankui Zappai.
- Tada pagal amerikietiškus standartus Lietuva - labai kieta šalis. Puiku, mano grupės narys Mike'as Kenneally yra groję su Franku.
- Ką tik išleidote naują albumą „Unstoppable Momentum“. Kaip pats jį apibūdintumėte?
- Mes visą jį surepetuosime ir ketiname didžiąją dalį jo atlikti koncerte. Klausytis muzikos koncerte - visai kas kita, nei pakeliui į darbą mašinoje. Būtent tuo gastrolės ir jaudina - tik grodamas gyvai pradedu suprasti tikrąją vienos ar kitos melodijos vertę, suvokti, kaip jas pagerinti. Tai - nuolatinis procesas.
Nors tai ir nėra labai lengva, pavyzdžiui, „Can't Look Back“ ar „Three Sheets To The Wind“ yra kūriniai, turintys daug instrumentinių sluoksnių. Nebus lengva tai atlikti gyvai, bet bandysime.
- Mačiau labai keistą filmuką - vienas žmogus savo vestuvėse nuotakai elektrine gitara groja jūsų kūrinį. Kokią keisčiausią gerbėjų meilės apraišką jums teko patirti?
- Mačiau nemažai nerimą keliančių tatuiruočių. Tai šiek tiek beprotiška. Kartą, maždaug prieš 10 metų, su žmona ir sūnumi ėjau gatve Kopenhagoje. Prišoko gerbėjas ir pasigyrė - žiūrėk, kokia graži tatuiruotė. Ant plikės jis buvo išsitatuiravęs mano autografą - keliolikos centimetrų ilgio, nuo viršugalvio iki pakaušio. Pasirodo, per ankstesnes gastroles pasirašiau jam ant galvos.
Laimei, plaukai jam vis dar augo, tai panorėjęs galėjo taip tą tatuiruotę paslėpti. Bet nenorėjo to daryti - labai didžiavosi, kad ant jo galvos yra nenutrinamas mano parašas.
Pamenu savo sūnaus žvilgsnį. Jis atrodė truputį išsigandęs. Bet čia - tai, ką vadinu atsidavimu, toks gerbėjas tikrai nusipelno nemokamų bilietų iki gyvenimo pabaigos.
- Buvote Kirko Hammetto iš „Metallica“ ir daugelio kitų garsių gitaristų mokytojas. Kas lengviau - mokyti kitus ar pačiam eiti į sceną?
- Geras klausimas. Prieš einant į sceną būna daug jaudulio ir nerimo, bet kai pradedu groti, pasijuntu, tarsi būčiau sutvertas tam.
Pradėjau groti, būdamas 14-os. Tačiau solinę karjerą pradėjau, būdamas maždaug 30-ies. Kai mano įrašų leidėjai pasakė, kad turėčiau gastroliuoti, atsakiau, kad neįsivaizduoju, kaip tai daryti. Juk nesu dainininkas, nemaniau, kad kažkam bus įdomu.
Prisimenu pirmąjį solinį koncertą mažame klube - jaučiausi keistai, galvojau, hm, tai kažkas kito, nėra dainininko, bet vis tiek čia rokenrolas. Po to koncerto viskas jau atrodė natūralu ir lengva.
Tiesa, buvo keistų ženklų, kurie rodė, kad gal ir neverta į visa tai lįsti. Pamenu, mano pirmojo solinio koncertų turo pradžia buvo San Diege. Į tas gastroles įmerkėme daug pinigų, padarėme daug klaidų, bet tai - kita tema. Tai štai - įsėdome į lėktuvą skristi į San Diegą, praėjus dešimčiai sekundžių po pakilimo užsidegė variklis.
Prisimenu, kaip mano agentas pašoko iš savo kėdės. Žiūriu pro langą - liepsnos. Galvoju - valio, geras solinės karjeros startas, tuoj užsimušiu. Vis dėlto nusileidome sėkmingai.
Į koncertą pavėlavom, man teko eiti į sceną ir žiūrovų akivaizdoje 15 minučių tvarkyti aparatūrą. Norėjau visus pasiųsti velniop, bet dabar prisiminti visai linksma.
- Kurį laiką koncertavote su legendine grupe „Deep Purple“ ir net buvote pakviestas tapti „etatiniu“ jos nariu. Nebuvo pagundos sutikti?
- Man labai patiko su jais groti. Bet žinojau, kad grupei tikrai reikia žmogaus, kuris su ja grotų nuolat. Tuo metu jau buvo įsibėgėjusi solinė mano karjera, tad susimąsčiau, ar tikrai noriu kiekvieną vakarą groti „Smoke On The Water“. Jų muzika nesusijusi su mano istorija. Paaiškinau tai „Deep Purple“ bosininkui Rogeriui Gloveriui, jis viską suprato. Viskas baigėsi gerai - jie susirado puikų gitaristą Steve'ą Morse'ą.
Tad šiandien groju mažesnėse salėse nei jie, bet jaučiu emocinį ryšį su kiekviena daina, kurią atlieku. Tai yra svarbiau.
- Buvote 15 kartų nominuotas „Grammy“ apdovanojimui, bet nė sykio nelaimėjote. Gal „Grammy“ teikėjai yra prieš jus susimokę?
- Pirmiausia - nuostabu, kad buvau nominuotas. Yra apie 4 tūkstančius balsuojančių Įrašų akademijos narių. Žinote, kaip tai atrodo? Jie gauna tokią knygą, kurioje išvardyti visi išleisti įrašai. Greičiausiai žino tik penktadalį jų - geriausiu atveju.
Be to, visiškai neaišku, į kurį stalčių mano muziką kišti - 14 kartų buvau nominuotas „geriausio instrumentinio roko atlikimo“ kategorijoje, nors nemanau, kad ji man labai tinka.
Kai 1989-aisiais buvau nominuotas du kartus, pralaimėjau gitaristui Carlosui Santanai ir saksofonininkui Kenny G. Na, gerai, Carlosas - legenda, o Kenny G tuo metu buvo baisiai populiarus, tas jo melodijas nuolat per radiją transliuodavo, jis buvo kaip popdžiazo Lady Gaga.
O vėliau aš pralošdavau net technomuzikos grupėms, tokioms kaip „The Chemical Brothers“ - roko kategorijoje, nors ta grupė visiškai nemoka groti instrumentais. Mirk iš juoko.
2006 metais su Steve'ui Vai grojome „Grammy“ vakarėlyje. Tą kartą pirmą sykį pamačiau žmones, kurie priklauso „Grammy“ valdybai, tas tikras viršūnėles. Tai štai - pakylam į sceną, paimu į rankas gitarą, pažiūriu į veidus ir staiga suvokiu - tie žmonės neturi žalio supratimo, kas aš toks, nors ir esu nominuotas jau keliolika metų.
Tada ir supratau, kad visi tie „Grammy“ reikalai neturi prasmės. Nes esminiai, svarbiausi balsuotojai nežino, kas esu. Jie balsuos už kokią šviežią popžvaigždutę. Ir taip nutinka nuolat - patyrę muzikantai, pardavę milijonus įrašų, ten dažnai ignoruojami.
Kita vertus, gal nelaimėti buvo geras ženklas, nes turiu puikią karjerą, o tiek daug laimėtojų jau nuėjo į užmarštį. Dabar aš saugus, nelaimėsiu, nes ta instrumentinės muzikos kategorija apskritai išmesta.
- Kai vykstate atostogauti, ar su savimi imate gitarą?
- Nebūtinai. Stengiuosi groti kasdien, bet po ilgų gastrolių neliečiu gitaros dvi savaites. Leidžiu pailsėti rankoms. Gal skambės keistai, bet per du mėnesius pirštai pripranta groti tą pačią melodiją ir maigo stygas automatiškai. Po gastrolių noriu ištrinti tą jų atmintį, kad vėl galėčiau į tą patį kūrinį pažiūrėti kitaip.
- Kai jus vadina gitaros profesioriumi, gitaros dievu, vienu geriausių gyvųjų gitaristų, ką apie tai manote?
- Stengiuosi nekreipti dėmesio. Yra daugybė žurnalų, kurie mane vadina vienu iš dešimties geriausių gitaristų pasaulyje, bet žurnalas „Rolling Stone“ net neįtraukė manęs į šimtuką. Žodžiu, vienam esi dievas, o kitam - š... Jei gražius ir blogus įvertinimus imčiau į širdį, jausčiausi visiškai pasimetęs.
Pasakysiu, kas svarbiausia - jei atvyksti į miestą, ateina žiūrovai, jie šypsosi, ploja ir po koncerto ploja per petį, tai yra svarbu. Tai - vienintelis santykis, kuris yra tikras ir reikšmingas. Visa kita nereiškia nieko. Svarbu tai, ką darai, o ne kas ką šneka, pagyras reikia išmesti iš galvos.
J. Satriani daina „A Door Into Summer“:
