Buvusiai grupės „Second Riot” vokalistei Gretai Jančytei komplimentų negaili Andrius Mamontovas, jos dainų vaizdo klipai internete renka septynženklius peržiūrų skaičius, o didėjantis būrys gerbėjų neabejoja, kad tai – pirmoji Lietuvos popmuzikos artistė, kuri būtinai padarys karjerą užsienyje.
Šurmulys apie šią aštuoniolikmetę didžiulis, apie jos būsimus pasirodymus kalbama nuo metų pradžios, tačiau mergina niekur neskubėjo.
Kelis viliojančius pasiūlymus atmetusi atlikėja pirmą kartą sostinėje ir Kaune pasirodyti susirengė šį savaitgalį – šiandien jos koncertas vyks Kauno klube „Gargaras”, šeštadienį – Vilniaus menų fabrike „Loftas”.
Apie užgriuvusią dėmesio bangą GJan kalba su humoru ir siūlo į viską žiūrėti ramiau. Tačiau hitų „Not Afraid” ir „Tattoo” atlikėja neslepia – šio savaitgalio koncertų laukia su dideliu jauduliu.
– Pirmieji GJan koncertai Kaune ir Vilniuje – kaip jie atrodys? – pasiteiravau Gretos.
– Laukiu nesulaukiu šio savaitgalio. Žinoma, ir nervinuosi. Mūsų pasirodymai truks apie valandą, jeigu nesugalvosiu papasakoti kokios nuobodžios istorijos. Ir nežinau, kaip žmonės mus priims, nes gyvai skambame truputį kitaip.
Kaip atrodysiu, dar nežinau. Žinau tik tiek, kad avėsiu senučius batus, kuriuos mama kadaise išmetė lauk. Tad teko raustis po šiukšliadėžę.
„Loftą” Vilniuje pasirinkome todėl, kad mums tai – optimalus variantas. Mūsų programa tamsoka, todėl ir aplinka turėtų būti tamsi.
– Kada galime tikėtis debiutinio albumo?
– Šią vasarą skirsime jam įrašyti.
Tiktai nelabai žinome, nuo ko pradėti, nes dainų turime tikrai nemažai.
– Ne paslaptis, kad dauguma žmonių geriausiai žino tris jūsų dainas. Ar jos gerai atspindi muziką, kuri skambės koncertuose?
– Programa bus šiek tiek alternatyvesnė. Net ir paviešintos dainos skambės truputį sunkiau, nes grosime gyvais instrumentais. Šiauliuose ir Kėdainiuose viskas buvo puiku, tikiuosi, kad Kaunas ir Vilnius priims taip pat gerai.
– Jeigu gerbėjai norės įteikti dovanų, kokios jums patiktų?
– Man dovanų nereikia. Bet kai turėsiu savo namus, galės man visi nešti iš lauko gyvūnėlius, kad vargšai nešaltų ir nebūtų skriaudžiami.
– Apie jus kalbama daug. Ar skaitote komentarus apie save?
– Skaitau. Bet dažniausiai – tik savo oficialiame „Facebook” puslapyje. Kitur neskaitau. Ir ne dėl to, kad tingėčiau, bet dėl to, kad nebūtų istorijų prisiskaitau apie save.
Žmonės, nepažinodami manęs, kalba taip, tarsi būčiau jų piktadarė sesuo ar kaimynė, kurios dėl neaiškių priežasčių labai nekenčia, o tai labai liūdina. Bet visiems neįtiksi, o ir stengtis tai daryti nebūtų protinga.
– Kaip reaguojate į garsius apibūdinimus – „didžiausia Lietuvos muzikos viltis”, „vienintelė tarptautinio lygio atlikėja iš mūsų šalies” ir panašius?
– Lyg ne apie mane šnekėtų. Lyg į tą žmogų ir aš pati žvelgčiau iš šalies. O kai suprantu, kad tie žodžiai adresuoti man, truputį išsigąstu.
Tikrai nesu didžiausia viltis ar vienintelė tarptautinio lygio atlikėja. Tačiau tas burbulas turbūt kitiems suteikia daug vilčių, kurių, bijau, galiu nepateisinti.
– Yra žinoma, kad koncertuoti buvote kalbinama jau gerokai anksčiau. Kodėl pirmojo pasirodymo Vilniuje teko laukti iki šiol, kodėl atmetėte pasiūlymą pasirodyti M.A.M.A. ceremonijoje?
– Nesinori eiti lengviausiu keliu ir dainuoti kitų dainas. Ir šiaip nebuvome dar pasiruošę. Viskas įvyko tikrai netikėtai. Dainas gal ir seniai įrašėme, bet repetuoti ir ruoštis koncertams dar tik prieš pusmetį pradėjome. O tai labai mažai laiko norint padaryti ką nors gera.
- Taip pat teko girdėti apie užsienio įrašų leidėjų, prodiuserių susidomėjimą jūsų muzika.
- Kur girdėjot? Net aš pati negirdėjau. Kiek jau jų ten buvo, tai į visus žvelgėm kuo rimčiausiai. Nes kai kurie žodžiai popieriaus lape tave teisiškai gali pririšti, kad ir visam gyvenimui.
– Kaip sekasi derinti mokslus ir muziką? Ar pamokos netrukdė surasti laiko pasiruošti koncertams?
– Pamokos visada trukdo. Bet šiaip džiaugiuosi savo mokykla. Mokytojai čia supratingi ir gali kartais leisti kitą dieną atsiskaityti. Žinoma, viskam yra ribos.
Vienintelis dalykas, kas labai nervindavo, kad kartais po pamokų ir vėliau repeticijų grįždavau namo 9 valandą vakaro, o dar krūva namų darbų laukdavo manęs.
– Kaip į jums tenkantį dėmesį reaguoja bendraklasiai?
– Mūsų mokykoje visi žmonės atrodo draugiški, o su bendraklasiais irgi tapau beveik kaip šeima.
Bet jau ne pirmą ir ne antrą kartą skirtingi žmonės man pasako, kad manęs mokykloje labai nemėgsta ir aštriai apkalbinėja. Bet irgi įpratau prie tokių šnekų, nebekreipiu dėmesio.
– Kokį kvailiausią gandą apie save yra tekę girdėti?
– Daug kas mano, kad aš pasipūtusi, netolerantiška.
Yra ir tokių, kurie mano, kad esu velnias ir jį garbinu. Ir dar visada visiems atrodau apsvaigusi, nors esu nusistačiusi prieš betkokius svaigalus. Pati jų nevartoju visiškai ir stengiuosi kitiems neleisti to daryti.
Dar kažkada teko skaityti labai juokingą komentarą. Viena mergina pasakojo, kad su manimi važiavo į kalnus slidinėti, nors aš niekada neslidinėjau kalnuose.
Dar sakė, kad vėliau su kažkokiais senais vyriškiais svaiginausi ir elgiausi kaip nedoro elgesio mergina.
Po to netgi mama nebeleido man skaityti komentarų.
- Kaip save įsivaizduojate po penkerių metų?
- Kokiame nors kaime su šunimi, gitara valtelėje ir teptuku rankose. Deja, tiek daug neplanuoju. Iš tikrųjų visai neplanuoju nieko. Tik norėčiau kažkaip padėti benamiams gyvūnams.
Man pikta, kai su jais kaip su šiukšlėmis elgiasi. Jei visi žmonės nors truputi būtų panašūs į gyvūnus, pasaulis būtų tikrai daug gražesnis. Jei kada nors praturtėsiu - įsteigsiu gyvūnų globos namus, kur gyvūnėliai nebus migdomi ir jų niekas skriausti negalės.
GJan daina „Need Your Love“:
