Pirmasis šį minialbumą reklamuojantis vaizdo klipas „Soulstarving“ daug ką nustebino. Ne, Edgaro balsas nepasikeitė, tačiau išgirsti jį tokiame muzikiniame kontekste klausytojams buvo truputį netikėta. Mat jį iki šiol lydėjo nuo „Eurovizijos“ atrankos prilipęs skandinaviškų popdainų atlikėjo įvaizdis, o šiame kūrinyje pasigirdo grupę „Depeche Mode“ primenančios idėjos (na, ir kas, kad kai kurie elektroniniai tembrai ir aranžuotė gal kiek pernelyg aiškiai dvelkia „depešų“ daina „It's No Good“).
S. Bomanas yra daug dirbęs su populiaria švedų grupe „Kent“, ir jos skambesio atgarsiai čia irgi šiek tiek juntami. Tiesa, daina „Bury Me“ labiau primena šiaurietišką elektroninę norvegų dueto „Royksopp“ melancholiją – ir Edgaro balsui toks muzikinis požiūris puikiai tinka.
Antroji minialbumo pusė rodo, kad visai pamiršti Amberlife'o vis dėlto nepavyks. Ypač keistas kūrinys „Fallen Diamonds“ - prasideda kaip modernus elektroninis šokių aikštelių „gabalas“, o po to perauga į pompastišką roko priedainį, kuris visai tiktų kad ir grupei „Pelenai“.
Subtilūs elektronikos potėpiai, sumaišyti su Edgaro gitaros garsais - „firminis“ šios dainos ėjimas, tačiau vis apima pojūtis, kad tos gitaros apskritai nebereikia. Juk daina „Forever In The Sun“ sufleruoja, kad, E. Lubys tampa Igorio Kofo sielos broliu – „Lemon Joy“ jau daug metų kuria tokius gražius reveransus sintetinei devintojo dešimtmečio popmuzikai, šiek tiek atskiesta šiuolaikiniais elementais. Susitikę prie alaus, jie tikriausiai susimuštų, kuris iš jų labiau myli „Depeche Mode“.
Galbūt kol kas anksti daryti išvadas – visai gali būti, kad „Feral“ parodys ir visai kitokių muzikinių spalvų. Bet pirmas blynas vykęs – dainų skambesys, kad ir kaip nesinori naudoti šio žodžio, yra pakankamai „nelietuviškas“ ir išpuoselėtas.
Įvertinimas – 8 iš 10.
„Feral“ klipas „Soulstarving“:
