Lietuvoje „Vaya Con Dios” lankėsi prieš šešerius metus. Gruodžio 21 dieną Vilniaus Pramogų arenoje vyksiantis grupės koncertas bus paskutinė proga ją išgirsti Lietuvoje.
Šių metų pradžioje D.Klein paskelbė, kad šiomis gastrolėmis baigsis prieš 27 metus prasidėjusi grupės karjera, kurią žymi net 10 mln. parduotų albumų egzempliorių, daugybė pasaulinių koncertų turnė ir apdovanojimų.
„Nah Neh Nah”, „What’s A Woman”, „Puerto Rico”, „Heading For A Fall”, „Don’t Break My Heart” – šios ir kitos dainos uždirbo žiūrovų meilę grupei, savo kūryboje suderinusiai bliuzą, džiazą, čigonų muzikos ritmus ir melodingą popmuziką.
Visos jos skambėjo ir Varšuvos kongresų rūmuose, kur „Vaya Con Dios” paskutinį kartą nusilenkė Lenkijos sostinės publikai. Išgirsti šio koncerto ir pasikalbėti su D.Klein vyko ir „Lietuvos ryto” žurnalistas.
Salėje – nė vienos laisvos vietos. Scenoje – energinga ir meistriškai su publika bendraujanti Dani, padedama 8 muzikantų.
Daug netikėtų akcentų – viena daina virsta džiazo kūriniu, kitoje pritariantis vokalistas staiga pradeda repuoti pelnydamas žiūrovų ovacijas. Žiūrovų, kurių dauguma – vyresnio amžiaus. Paauglių čia nesutiksi – „Vaya Con Dios” jau seniai tapo brandžios popmuzikos simboliu.
D.Klein balsas skamba nepriekaištingai – nuo džiazo improvizacijų iki verksmingos nuotaikos dainoje „Puerto Rico”. Veide – jokios įtampos. Atrodo, kad viską Dani atlieka labai lengvai.
Prieš koncertą užkulisiuose vienvaldė grupės lyderė ir vienintelė nuo susikūrimo joje likusi narė D.Klein atrodo visiškai nenusiteikusi žaisti reklamos žaidimų.
„Savo interneto svetainėje paskelbiau, kad kiekviename mieste žiūrovai gali balsuodami išsirinkti tris dainas, kurias atliksiu būtent jiems. Truputį nusivyliau. Visi prašo tų pačių dainų”, – atsiduso Dani.
Jokio koketavimo ir tuščių frazių – įdėmiai į akis žvelgianti dainininkė atvirai kalba apie savo pasirinktos karjeros trūkumus. Ir neabejoja – tikrai atėjo laikas „Vaya Con Dios” dėti paskutinį tašką.
– Klausimas, kuris daugelio jūsų gerbėjų lūpose. Kodėl reikia viską baigti?
– Man 60 metų. Aš daug gastroliavau, o tai darant tenka labai daug laukti. Sėdi oro uoste, lauki skrydžio. Sėdi lėktuve.
Tada sėdi užkulisiuose ir lauki koncerto. Pernelyg daug kelionių, pernelyg mažai veiksmo. Man pabodo dykinėti.
Kai tiek daug keliauji, nebeturi gyvenimo. Tavo namais tampa viešbučiai. Kurį laiką tai smagu, bet paskui atsibosta. Aš tiesiog pavargau kasdien laukti ir nieko neveikti.
Be to, yra tam tikras skaičius kartų, kai gali sudainuoti tą pačią dainą. Man laikas daug ką keisti. Galbūt kurti kitus projektus, kurie nereikalauja tiek daug keliauti. Be to, labai norisi daugiau laiko praleisti su draugais.
– Neseniai garsus gitaristas Ericas Claptonas paskelbė, kad po poros metų nebegastroliuos dėl labai panašių priežasčių.
– Taip, ir aš jį puikiai suprantu. Žmonėms atrodo, kad keliaujančių muzikantų gyvenimas be galo žavingas. Tačiau iš tiesų jis klaikiai nuobodus, išskyrus tas dvi valandas scenoje.
Štai mano muzikantai dabar pietauja kažkur Varšuvos centre, o aš negaliu su jais eiti. Nes kai nueinu, per garsiai kalbu, juokiuosi, tai kenkia balsui. Tai ir sėdžiu čia viena. (Šypsosi.)
Turiu griežtai laikytis režimo, pakankamai miegoti, nevartoti alkoholio, pernelyg daug nekalbėti. Yra buvę sumautų akimirkų – pasigauni gerklės uždegimą ir tris savaites negali dainuoti.
Dainininkas kaip sportininkas turi visą laiką būti geros formos, nuolat dėl jos jaudintis. Bėgikas gali susižeisti koją, o aš – pakenkti balsui.
Po kiek laiko pripranti, tačiau tai vis tiek vargina.
Kita vertus, ar matote, kiek čia veidrodžių (mosteli į persirengimo kambario sieną. – Red.)? Visur matau save. Turiu scenoje gerai atrodyti, rūpintis plaukais, makiažu.
Man tai nepatinka. Žvelgiu į veidrodį ir matau, kaip daugėja raukšlių. (Juokiasi.)
Kuri moteris norėtų tai matyti kasdien?
– Kai pradėjote atsisveikinimo gastroles, neaplankė mintis, kad gal paskubėjote su garsiais pareiškimais?
– O, taip. Nukeliavau į Bukareštą – publika ten buvo tiesiog beprotiškai entuziastinga. Pagalvojau – velnias, gal nereikėjo sakyti, kad jau viskas? Bet kas padaryta – padaryta. Nesigailiu.
– Tai „Vaya Con Dios” pabaiga. Kokių jūsų žingsnių laukti toliau?
– Dabar dar nežinau. Kita vertus, „Vaya Con Dios” – tai pirmiausia aš. Gal ir toliau būsiu susijusi su muzika, bet tai turbūt vadinsis kitaip.
Prieš keletą mėnesių Yehudi Menuhino fondo prašymu Briuselyje surengiau koncertą, kuriame pasirodžiau su skirtingų žanrų muzikantais. Man labai patiko, gal ta linkme mėginsiu dirbti ir toliau.
– Jūsų karjeroje buvo daug aukštumų ir nuopuolių. Kas labiausiai įsiminė?
– Norisi galvoti apie gerus dalykus. Pamenu pasirodymą Atėnų „Lycabetus” teatre. Tai nuostabi vieta po atviru dangumi – dainuoji, žvaigždės spindi, akropolis matyti. Telpa 4 tūkstančiai žmonių, o į mūsų koncertą atėjo 7 tūkstančiai, žmonės grūdosi ant uolų. Magiškos akimirkos.
Arba koncertas Angoloje – ten atlikau ir duetą su puikiu vietos atlikėju Paulo Floresu. Prieš tai grojome Pietų Afrikos Respublikoje – visi žiūrovai buvo baltaodžiai. O čia susirinko juodaodžiai, šėlo, buvo labai karšta. Jie labai nuoširdžiai reagavo į tai, ką girdėjo. Buvo gražu.
– Kokia keisčiausia vieta, kur išgirdote skambant savo dainą?
– Tai nuolat nutinka. Prieš porą metų su gera drauge ilsėjomės viename tų „viskas įskaičiuota” viešbučių.
Nekenčiu tokių vietų, bet keliavome su dviem jos paaugliais vaikais, reikėjo viešbučio, kur jie turėtų kuo užsiimti, kad mes turėtume šiek tiek laiko sau.
Ten prie baseino kiekvieną dieną leido dainą „Nah Neh Nah” – išprotėti galima.
Kartą su anūke ilsėjomės Tenerifėje. Viešbučio rūsyje buvo diskoteka, grojo grupė. Sėdėjau, gurkšnojau kokteilį, o jie užgrojo „Nah Neh Nah”. Visi sužiuro į mane. Ne, nėjau dainuoti.
– Jūsų sūnus muzikantas ir didžėjus. Paveldėjo šį pomėgį iš jūsų?
– Nežinau. Bet jis turi savo požiūrį, gyvenimą, neprašo mano patarimų, aš irgi į jo kūrybą nesikišu. Jis – jaunas vyras, turi savo kelią rasti pats. Jam patinka ir sena muzika, ir hiphopas ar elektroniniai garsai, kurių aš nesiklausau.
Prisimenu, mano tėvams labai nepatiko, kad nusprendžiau tapti dainininke. Jie sakė, jog iš to nieko neišeis. Tai, kad jų nepaklausiau, yra geriausias mano sprendimas. Tad ir pati stengiuosi nedalinti patarimų.
Jis padėjo man įrašyti albumą, kartais kartu dirbame, bet šiaip jis eina savo keliu.
Ir gerai. Nenorėčiau, kad kas manytų, jog be motinos jis būtų niekas. Jis tikrai talentingas.
– Jau sugalvojote, ką veiksite po šių gastrolių pabaigos?
– Skaitysiu, kapstysiuosi sode. Aš turiu nuolat ką nors veikti, nepakenčiu dykinėti.
Pomėgis daug skaityti susiformavo dėl gastrolių. O kaip kitaip prastumti laiką?
Galbūt susikrausiu lagaminus ir 2–3 mėnesiams išvažiuosiu kur nors toli. Visko gali būti.
– Kas jums vis dar sukelia šiurpulį scenoje?
– Tai, kad žinomas dainas kiekvieną sykį atliekame naujai, keičiame jų aranžuotes. Su manimi keliauja puikūs muzikantai, kurie sugeba nustebinti. Ne tik publiką, bet ir mane. Myliu muziką ir tai, kaip ji paveikia sielą.
