Nusitaikyti į Paryžiaus žvirbliu pramintos dainininkės kūrybą kiekvienam prancūzų artistui ir viliojantis, ir rizikingas žingsnis.
Pavyzdžiui, kita populiari prancūzų dainininkė Mireille Mathieu į savo koncertus taip pat įtraukia garsiosios tėvynainės dainų, net išleido jų plokštelę, bet sulaukė kritikos dėl per didelio pamėgdžiojimo, E. Piaf dainavimo manieros kopijavimo.
P. Kaas pasuko kitu keliu - išklausė daugiau kaip 400 dainų iš E. Piaf repertuaro ir atsirinko apie dvi dešimtis jai artimiausių. Ne tik populiarių, bet ir nežinomų plačiajai publikai. Ji nesiėmė kopijuoti nei atlikimo manieros, nei aranžuočių - čia
padirbėjo lenkų kilmės kompozitorius Abelis Korzeniowskis, garsus spektaklių ir kino filmų muzikos autorius.
„Man labai patinka E. Piaf dainos, bet jos nemėgdžiosiu, - dar prieš šio projekto pradžią sakė P. Kaas. - Ši idėja brendo seniai, bet buvau jauna ir nepasirengusi vien E. Piaf dainų programai. Dabar aš jau subrendusi moteris, daug mačiusi gyvenime: pati supratau, kas yra liūdesys ir nusivylimas, ką reiškia netekti mylimo žmogaus, mano asmeninis gyvenimas nelabai laimingai susiklostė. Taigi emociškai jos dainos man vis artimesnės.“
Pirmiausia buvo įrašytas albumas, pavadintas paprastai: „Kaas Chante Piaf“. Įrašant jį dalyvavo Londono karališkosios filharmonijos orkestras, diriguojamas A. Korzeniowskio. Po to buvo parengta sceninė programa, kurios nacionalinė premjera įvyko kultinėje Paryžiaus „Olympia“ salėje, o europinė - Londono „Royal Albert Hall“. Nuo praėjusių metų pabaigos
ją jau matė ne vieno Europos miesto žiūrovai. Dabar - ir vilniečiai.
Kaip P. Kaas pristato E. Piaf? Koncerto pradžioje ji prisipažino norinti perteikti šios neparastos moters jausmus, išgyvenimus, meilę ir kančią, džiaugsmą ir liūdesį. (Gaila, kad koncerto rengėjai Lietuvoje parinko tokią vertėją, kuriai geriausiai sekėsi versti žodį „merci“. O apie tokią prabangą, kad išverstų P. Kaas frazę apie Jeano Cocteau E. Piaf dedikuotą pjesę, buvo galima tik pasvajoti.)
Po koncerto galima pasakyti: E. Piaf kadaise ne tik išdainuotas, bet ir išgyventas dainas P. Kaas įvyniojo į margą etiudų, kostiumų, pantomimos scenų, vaizdo klipų audinį.
Scena nebuvos užgriozdinta dekoracijomis - tik ekranas ir rampa su lemputėmis, primenančiomis kabareto apšvietimą. Be Patricios, scenoje tebuvo trys gyvai grojantys muzikantai - smuikininkas, akordeonininkas ir klavišininkas. Simfoninis akompanimentas skambėjo iš įrašo. Kai kurias dainas atlikti padėjo šokėjas. Skambant „Paris“ jis vaizdavo
mimą iš Monmartro, kitoje scenoje suvaidino patį boksininką Marcelį Cerdaną, didžiąją E. Piaf meilę, o kitais atvejais strikinėdamas aplink Patricią breiko ir hiphopo ritmu net erzino, juolab kad ir pati dainininkė neblogai įvaldžiusi scenos judesį.
Koncertas-spektaklis, prasidėjęs pompastiška A. Korzeniowskio uvertiūra „Song For The Little Sparrow“ („Daina žvirbliukui“), perėjo į bažnytinio vitražo fone skambančią „Mon Dieu“ („Mano Dievas“), kurią P. Kaas pradėjo klūpodama ir maldai sudėjusi rankas, ir nuolat kylančia kreive baigėsi bene įtaigiausiu E.Piaf hitu „Non! Je ne regrette rien“ („Ne, aš nieko
nesigailiu“), atliktu biso.
O tarp šios alfos ir omegos P. Kaas bandė vaidinti E.Piaf pagal savo supratimą. Kelis kartus čia pat, scenoje, kostiumus keitusi ir puikų kūną bei rožinį šilkinį apatinuką demonstravusi P. Kaas persikūnijo ir į gatvės dainininkę, ir į kabareto artistę, į mylimojo paliktą moterį, ir į žaismingą kokotę. O nusimetusi aukštakulnius ir įsispyrusi į gremėzdiškus batus virto apgirtusiu Paryžiaus gatvių keistuoliu.
Programoje šmėkščiojo ir fatališkų vyrų, su kuriais bendravo E. Piaf, šešėliai, ir pačios P. Kaas jaunystės draugo aktoriaus Alaino Delono veidas, tiesa, parodytas gana bjauriai, su visais neestetiniais pokyčiais, kurie atsiranda senstant. Jiedu suvaidino vaizdo klipo scenelę: gyvenimo mačiusi, bet dar patraukli ji ir metų naštos subjaurotas jis. Jie kalbasi apie meilę, išsiskyrimą, kančią, o šiuos vaizdus lydi „Milord“ melodija. Tačiau ši viena smagesnių E. Piaf repertuaro dainų taip pakeista, sulėtinta, ištęsta, kad P. Kaas lūpose skambėjo kaip laidotuvių rauda, kaip apgailestavimas dėl to, kas neįvyko.
E. Piaf kertinį biografijos etapą žymėjo ir pirmoji jos įrašyta daina „L'Etranger“ („Užsienietis“) - P. Kaas ją atliko a capella ir sulaukė audringų publikos aplodismentų, kaip, beje, ir kitos dainos.
O kai ekrane P. Kaas suvaidino kančios sceną ir po to salėje pasirodė su bokso pirštinėmis, visi suprato, kam ji skirta. Juk kai M. Cerdanas žuvo aviakatastrofoje virš Atlanto, Prancūzija prarado bokso čempioną, o E. Piaf - visą gyvenimą. Savo didžiajai meilei M. Cerdanui E. Piaf buvo skyrusi dainą „Avec ce soleil“ („Su ta saule“). Šią dainą, klausytojų jau kiek pamirštą, P. Kaas įtraukė į programą, padėjo publikai iš naujo ją atrasti.
Koncerto pabaigoje P. Kaas, apsigobusi didžiuliu juodu boa, padainavo„Hymne a l'amor“, o po to paprašė publiką atsistoti ir pagerbti E. Piaf atminimą. Pasigirdo pačios E. Piaf balsas gal iš septynių dešimtmečių senumo įrašo. Ir iškart pajunti skirtumą: P. Kaas suvaidino savo įsivaizduotą E. Piaf gyvenimą, o E. Piaf ne vaidino, bet gyveno kiekviena daina, stulbino visus savo įtaiga ir su niekuo nesulyginamu balsu.
