Poetės ir dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės vadovaujamas kolektyvas balansuoja per vidurį – užgriebdamas ir menininkų, ir į madingus Vilniaus klubus užsukančio jaunimo dėmesį. Prieš mėnesį T.Ė.T.Ė. apdovanojimų ceremonijoje „AVaspo” paskelbti geriausia eksperimentinės muzikos grupe.
„Kraujuojantis okeanas” – jau trečiasis grupės albumas. Pirmuosius du „AVaspo” nemokamai išdalijo „Linkomanijos” tinkle, taip sukeldami diskusiją apie muzikantų santykius su piratais. Trečiojo taip pat galima legaliai nemokamai pasiklausyti internete – dosnumo stygiumi šios kompanijos neapkaltinsi. „AVaspo” muzika – elektroniniai garsų paveikslai su Gabrielės tekstais, kurie dažnai balansuoja ant absurdo ribos. Nuo vaizdinių apie poliarines meškas ar kūną ėdančias žuvis iki žinutės, jog „sielos turizmas – tai ne onanizmas”, vargu ar kuris iš klausytojų sugebės paaiškinti, apie ką visa tai.
Nori nenori prisimeni islandę Björk – pirmieji pora albumo kūrinių įveda būtent šios islandės įrašams būdingą svaigaus transo būseną. Tik, žinoma, Gabrielė nėra tokio lygmens vokalistė ir nė neapsimetinėja, kad gali ar nori ja būti. Prie internete įdėtų grupės dainų yra prierašas „kalbėjimo žanras” – didžiąją dalį kūrinių Gabrielė tiesiog deklamuoja, o kai uždainuoja, jos balsą maskuoja gausūs elektroniniai efektai.
Tačiau kartu su išmoningu muzikos skambesiu ši vokalo maniera visai neerzina. „Kraujuojantis okeanas” – albumas, kurio dainos tikrai niekada nepasigirs jokio populiaraus TV šou eteryje, tad jums niekas jų neįbruks, teks patiems susirasti. Bet susirasti verta – bent dėl vienos perklausos.
Įvertinimas – 8 iš 10.
