Naują albumą „Delta Machine“ išleidusi britų grupė „Depeche Mode“, kuri šią vasarą koncertuos ir Lietuvoje, uždarą jo pristatymo vakarą praėjusį sekmadienį surengė Vienoje. Ypatingą grupės pasirodymą stebėti turėjo progą ir „TV antena“.
Sekmadienio popietę į Vienos Muziejų kvartalą traukiančius būrius domino ne jame eksponuojami Gustavo Klimto ar Egono Schiele paveikslai. 60 tūkstančių kvadratinių metrų muziejų, parodų salių ir parduotuvių komplekse svarbiausi buvo trys vyrai iš Anglijos.
„Pirkčiau bilietą. Mokėčiau tūkstantį eurų“, — į planšetinio kompiuterio „iPad“ ekrane žibantį užrašą dėmesį atkreipti bandė jauna moteris.
Viltis blėso. Galinčių jos norą paversti tikrove neatsirado. Bilietų į šį žurnalo „Electronic Beats“ surengtą koncertą buvo galima tik laimėti arba būti pakviestam dirbant muzikos versle — nors ir pastariesiems kvietimų skaičius buvo griežtai ribojamas.
Salė — neįprastai maža
Gerbėjų psichozę galima suprasti. Pamatyti „Depeche Mode“, koncertuojančius vos pusantro tūkstančio žiūrovų auditorijai, švelniai tariant, šiokia tokia egzotika.
Grupė jau porą dešimtmečių koncertuoja bent dešimt, o dažnai — ir keliasdešimt kartų didesnei žiūrovų miniai. Berlyno olimpiniame stadione šią vasarą grupės klausysis 80 tūkstančių žiūrovų. Bilietai jau išpirkti. Kalbama, kad tokiai mažai auditorijai, kaip Vienoje, grupė yra koncertavusi tik keturis kartus nuo tos dienos, kai prieš tris dešimtmečius išpopuliarėjo.
„Atsidavusiais“ (angl. „devotees“) save vadinantiems grupės gerbėjams pamatyti tokį pasirodymą — beveik tas pats, kas pamaldžiam katalikui užsukti į popiežiaus laikomas pamaldas mažo kaimelio bažnyčioje.
Kitaip tariant, pakankamai svarbus įvykis, kad barokinis muziejaus pastatas būtų papuoštas didžiuliais stendais, vaizduojančiais naujojo „Depeche Mode“ albumo viršelį, vaizdą filmuotų keliasdešimties TV kanalų kameros, o prie įėjimo į kvartalo menų ir koncertų salę ištikimiausi „depešų“ gerbėjai lauktų nuo ankstyvo ryto.
Gimtinėje — ignoravimas
Oficialaus albumo išleidimo išvakarėse „Depeche Mode“ sutelkė dėmesį į Vokietiją ir Austriją — pasirodė muzikos apdovanojimų ceremonijoje ECHO, populiariausiame Europoje šeštadienio TV šou „Wetten, dass...?“, o sekmadienio vakarą paskyrė išskirtiniam koncertui.
Gimtąją Didžiąją Britaniją grupė tarsi paliko nuošalyje. Paradoksas, tačiau kulto objektu žemyninėje Europoje tapę „Depeche Mode“ kelia kur kas mažesnes publikos emocijas gimtinėje.
Į grupės pasirodymus didžiausioje Londono arenoje O2 išpirkti bilietai, tačiau vokalistas D.Gahanas neseniai pratrūko keiksmais, paklaustas apie Britų muzikos apdovanojimų ceremoniją, kurioje „Depeche Mode“ atsisakė pasirodyti.
„Jie pakvietė mus norėdami įteikti prizą už gyvenimo nuopelnus. Tačiau pasakė, kad mūsų pasirodymas nebus transliuojamas per televiziją. Mes jiems pasiūlėme užsikrušti“, — paslaugiai britų žurnalistams papasakojo dainininkas.
Vienoje grupės svarba neabejoja niekas. „Depešų“ manija, regis, užsikrėtė visas miestas — tiek daug plakatų didmiesčio gatvėse, skirtų albumo reklamai, seniai neteko matyti. Muzikos įrašų parduotuvių vitrinas okupavo naujos ir senos „Depeche Mode“ plokštelės. Mieste šventė, nors proga ją pamatyti savo akimis skirta tik būriui išrinktųjų.
Demonstruoja atsidavimą
Įžengus į vidų jau salės fojė sukurta ypatinga atmosfera. Kelios didžiulės vėliavos su „Delta Machine“ atvaizdu palubėje. Raudonasis kilimas ir sienelė su „Depeche Mode“ simbolika, prie kurios galėjo įsiamžinti kiekvienas norintis. Nemokamai dalijami „Depeche Mode“ plakatai, renginiui skirti žurnalai ir čia pat gaminami medžiaginiai maišeliai su albumo logotipu. Bet kuris, pardavęs sielą „Depeche Mode“ muzikai, galėjo pasijusti kaip vaikas saldainių fabrike.
Kiekviename žingsnyje — neoficialios varžybos. Pliktelėjęs vyriškis, kalbantis čekiškai, puikuojasi savo gamybos marškinėliais, ant kurių išvardytos visos jo aplankytų „Depeche Mode“ koncertų datos. Iš viso — 21. Ir šis koncertas — tikrai ne paskutinis.
Kitas kelia pavydą ant marškinėlių atsispausdinęs nuotrauką, kurioje jis įamžintas su „Depeche Mode“ vokalistu Dave’u Gahanu. Vieni į ją spokso, kitų veido išraiška rodo, kad mielai šį savo susitikimu besipuikuojantį išsišokėlį prismaugtų.
Nesidomintis „Depeche Mode“ tikriausiai pasijustų kiek nejaukiai, patekęs į prie baro besistumdančios minios vidurį. Klausytis, kaip suaugę žmonės iki užkimimo ginčijasi dėl 1986 metų dainos eilutės tikrosios prasmės — keistas pojūtis. Norisi surikti „tai tik popmuzika, po velnių“, tačiau šioje kompanijoje liktum nesuprastas. Juolab kad daugelis susirinkusiųjų dėl šios kelionės turėjo pasistengti — minioje yra gerbėjų iš Lenkijos, Čekijos, Rusijos, Prancūzijos ir kitų šalių.
Vieniems būti čia — šventas reikalas, kitiems — prestižas. Teko nugirsti pokalbį, kuriame išsipusčiusi moteris savo palydovui aiškino, jog „jei tavęs šį vakarą nėra čia, vadinasi, Vienos pramogų pasaulyje neturi jokios įtakos“.
Energijos kamuolys
Lygiai devintą valandą užgesus šviesoms ir nutilus foninei technomuzikai į sceną lyg ant spyruoklių įlėkė D.Gahanas, klavišininkas Andrew Fletcheris (dažnai kaltinamas, kad grupėje beveik nieko neveikia) įsitaisė prie instrumentų ir išsišiepė, o juodais šortais ir baltais marškinėliais pasidabinęs pagrindinis grupės dainų kūrėjas Martinas Gore’as (tai vienas kukliausių jo aprangos variantų per daug metų) į rankas paėmė gitarą.
Kartu du padedančiu klavišininku Peteriu Gordeno ir būgnininku Christianu Eigneriu trijulė koncertą pradėjo viena agresyviausių naujojo albumo dainų „Angel“ — Dave’as žodžius pro dantis košė taip intensyviai, kad, atrodė, tuoj nesusilaikęs mikrofoną perkąs pusiau.
„Kiti grupės nariai man dažnai sako, kad persistengiu. Man — 50, o ne 20. Kūnui po koncerto sunkiau atsigauti. Bet nieko negaliu sau padaryti — išėjęs į sceną pasijuntu transo būsenos“, — prieš koncertą duotame interviu sakė D. Gahanas.
Tie, kurie matė bent vieną „Depeche Mode“ koncertą, žino, apie ką kalbama — manieringus šokio žingsnelius, moterų klyksmus keliantį užpakalio raitymą, suktukus su tuo pačiu stovu (kuriuo 2001-aisiais per pirmąją „depešų“ viešnagę dainininkas netyčia nušlavė A.Fletcherio instrumentus ir ne juokais šį supykdė) ir taip toliau.
Po pirmų poros dainų suprakaitavusio Dave’o švarkas nulėkė į šalį — moterų džiaugsmui, po juo vokalistas vilkėjo tik liemenę, tokią pačią, kokia scenoje puošiasi jau mažiausiai 13 metų.
M.Gore’o veide nuo praėjusių gastrolių padaugėjo raukšlių. Bet nuo tada, kai jis prieš keletą metų metė gerti, melancholiją pakeitė nuolatinė šypsena — šį vakarą Vienoje ji nedingo beveik visą koncertą.
Priežasčių pakankamai — kritikai sako, kad naujas „Depeche Mode“ diskas yra sugrįžimas prie geriausios grupės formos, o naujų dainų žodžius per dieną atmintinai išmokę koncerto Vienoje žiūrovai šią versiją lyg ir patvirtino.
Provokuojantys vaizdai
„Should Be Higher“, dvasinga „Heaven“, „Soft Touch/Raw Nerve“ — visos dainos skambėjo užtikrintai. Tranki daina „Soothe My Soul“, jau dabar aišku, bus neabejotinas hitas.
Išmintingai tarp šių naujų kūrinių įpinta tai, ko daugelis susirinkusiųjų niekada neatsisakytų pasiklausyti dar kartą. Pasigirdęs dainos „Personal Jesus“ ritmas sukelia džiaugsmingos isterijos bangą, „Walking In My Shoes“ skamba taip pat galingai, kaip prieš du dešimtmečius.
„Barrel Of A Gun“ — šiokia tokia staigmena, mat šį kūrinį koncertuose grupė atlieka retai. Ir tai jaučiama — D.Gahanui sunkokai sekėsi tvarkytis su natomis, bet euforijos apimti gerbėjai į tai numojo ranka ir labiau rūpinosi, kaip kuo daugiau kadrų atminčiai užfiksuoti mobiliaisiais telefonais.
O prisiminti bus ką: dainai „Only When I Lose Myself“ mikrofoną M. Gore’ui perdavęs D. Gahanas grįžo dėl finalo — „Enjoy The Silence“, kai jos priedainį dainuoja visa salė, įspūdingai skamba, net ir atliekama mažesnio nei įprasta gerbėjų skaičiaus.
Įspūdį sustiprino specialios vaizdo projekcijos didžiuliame ekrane, sukurtos naujausio „Depeche Mode“ vaizdo klipo „Heaven“ autoriaus Timothy Scaenti.
Depresyvią „Barrel Of A Gun“ nuotaiką iliustravo ekrane slenkantys pilies požemiai ir kaukolės, „Should Be Higher“ šmėstelėjo apnuogintos krūtys, o „Soothe My Soul“ — sadomazochistiniai vaizdai ir pusnuogė moteris ant kryžiaus. Jei dalis šių vaizdų bus panaudota grupės pasaulinėse gastrolėse, kalbų bus daug.
Kita vertus, ne itin linksmi motyvai jau daug metų yra grupės koziris.
„Būtent tamsoje aš surandu visas atpirkimo, žinojimo ir suvokimo idėjas. Aš vis dar laikau save besigydančiu narkomanu ir alkoholiku. Vaikštau į susitikimus. Neprivalau to daryti, bet ten turiu daug draugų, kurių patirtis — kaip mano“, — sakė prieš keliolika metų perdozavęs ir anapus pabuvojęs D.Gahanas.
Trumpas, bet įspūdingas šou
Dainų melancholija — keistas kontrastas su muzikantų šypsenomis. Susirinkę į scenos vidurį nusilenkti, jie atrodo nuoširdžiai laimingi ir išdidūs, kad „Depeche Mode“ klausytojams vis dar reiškia tiek daug. Negana to, išlieka pašėlusiai madingi, tokie, dėl kurių reputacijos vienos rankos nepagailėtų tūkstančiai pasaulio muzikantų.
Atidesni gerbėjai pastebi, kad Dave’as ir Martinas glėbesčiuojasi kaip geriausi bičiuliai. Prieš aštuonerius metus taip nebuvo. Kalbama, kad grupė vos neišsiskirstė, kai D.Gahanas pareiškė norintis kurti dainas jos repertuarui.
M.Gore’as ne itin noriai užleido pozicijas ir priėmė vokalisto kūrybą, tačiau dabar muzikantai netgi pasirengę kurti kartu. Įtampa išnyko ir tai jaučiama scenoje — iš šypsenų, kai muzikantai vienas kitam į ausį šnabžda publikai negirdimus juokelius.
Žiūrovams, tiesa, įtikti irgi nėra lengva. Prieš reginį Vienoje buvo anonsuota, kad tai ne visas koncertas, o specialus, išskirtinis pasirodymas. Tačiau kai grupė atsisveikino po 45 minučių, vis tiek atsirado nustebusių.
Penkias minutes trukę įnirtingi bandymai išsikviesti „depešus“ biso nebuvo sėkmingi. Gero — po truputį, tai tik alkio sužadinimas prieš vasaros gastroles. Dar vienos peštynės fojė dėl grupės plakatų (juk namie likusiems bendraminčiams reikia parvežti lauktuvių) ir „Depeche Mode“ suvenyrais apsiginklavusi minia pabiro į Vienos metro vagonus — žadindama kitų keleivių smalsumą.
Grupė — kupina jėgų
Apie gegužės pradžioje prasidėsiantį koncertų turą, kurio metu liepos 27-ąją grupė gros ir Vilniaus Vingio parke, vis dar žinoma nedaug, nors muzikantai vis išmeta ant stalo naujų kortų.
„Svarbiausias pasirengimo elementas — dainų parinkimas. Ruošiamės prisiminti dainas iš tokių albumų kaip „Black Celebration“, „Ultra“, „Music For The Masses“. Tų, kurie dera prie mūsų naujausio darbo, nes juose susipina bliuzas ir elektronika.
Nuolat diskutuojame dėl dainos „Just Can’t Get Enough“. Ar verta ją groti? Gerbėjai nori, kad grotume, bet jausmas — lyg bandytum įsisprausti į kelnes, kurios nebetinka“, — kalbėdamas apie grupės paauglystės laikų hitą, juokėsi D.Gahanas.
Po 20 metų visa tai bus istorija. Kad neketina elgtis kaip „The Rolling Stones“ ir po pasaulio arenas trankytis iki 70-ies, ne kartą yra sakę patys muzikantai.
Tačiau dabar jų motyvacija ir jėgomis nėra priežasčių abejoti. Tarp muziejų sienų pasirodė grupė, kuri vis dar turi ką pasakyti ir daro tai įtikinamai. Tik pavadinimas (prancūziškai — „greita mada“) nebeatitinka tikrovės. Mat „Depeche Mode“ — jau tikrai kur kas daugiau nei mada.
