Albumas - tarsi po gabalėlį sulipdytas iš visų ankstesnių kūrybos posūkių, kurie „depešus“ daugeliui pavertė kulto objektu. Albumas prasideda ramia daina „Welcome To My World“, kurioje nuostabiai žaidžia vokalisto Dave'o Gahano ir pagrindinio kompozitoriaus Martino Gore'o balsai, tada reikalai sukasi į šiurkštesnę pusę - griežtokai į ausis kalantį kūrinį „Angel“.
Toliau vėl skausminga melancholija - klausytojams jau gerai žinoma baladė „Heaven“. Taip nuo agresijos į ramybės pusę ir atgal šokinėjama visame albume.
Kai kurių dainų skambesys („Soft Touch/Raw Nerve“) primena tai, ką grupė tų laikų sintezatoriais grojo prieš 30 metų. Kitų - minimalistinį techno stilių („My Little Universe“), posūkius į roko energiją („Soothe My Soul“) ir elektroninį bliuzą („Slow“). Dramatiškai ir didingai skambanti daina „Secret To The End“ galėtų būti didžiulis hitas, tą patį galima pasakyti apie elegantiška maniera D.Gahano sudainuotą „Broken“. Kaip visada, bent vienoje dainoje pagrindinė vokalo partija atiduota M.Gore'ui - jo balsas nerimą keliančiais garsais apipintas švelnioje „The Child Inside“.
Albumas, kurį pirmą kartą išgirdus sunku „suvirškinti“ - tikrąjį žavesį ir skambesio klodus jis atskleidžia palaipsniui, klausantis keletą sykių, ypač - per geras ausines.
Tie, kurie ilgisi tokių linksmų dainų kaip „Just Can't Get Enough“, čia neras nieko sau tinkamo - grupė jau seniai negrįžtamai nusisuko nuo to, ką būtų galima įvardyti žodžiu „linksma“. Dviračio ji irgi turbūt nebeišras - turi aiškią kryptį, kuria eina. Bet „Delta Machine“ rodo ambicijas ir užtikrintumą, kokio „Depeche Mode“ gerbėjai jau buvo spėję pasiilgti.
Įvertinimas - 9 iš 10.
„Depeche Mode“ vaizdo klipas „Heaven“:
